Tadas :: Mano gyvenimo knyga

Bum! Senosios Nokijos ekranas ir vėl užgęso, o aš jau seniai norėjau naujo, išmaniojo telefono, tad neliko nieko kito, kaip imti ir įsigyti. Viskas įvyko labai netikėtai, seniai išsvajotą iPhoną pasilikau dar artimesnei ateičiai, BlackBerry gerai veikia tik Bitės tinkle, o pas mane Omnitelis, tad liko ištikimoji draugė Nokia, na o modelis ale biznieriui, tačiau puikiai draugauja su soc. tinklais ir kitais interaktyviais dalykėliai kurių man reikia. Ne touch’as, kaip dabar madinga, tačiau QWERTY irgi visai nieko, pradedu priprast. Apie visas funkcijas ir galimybes nerašysių, tai galima rasti pagooglinus, tačiau net neabejokite, kad šitame blynelyje yra daaauuuug smarvės! Pirkau “GSM Arenoj” už 600 pinigų. Na o kaip tarnaus – žiūrėsim

     Nors jau praėjo pora savaičių nuo mano išvykos į Latviją, bet įspūdžių dar pilna galva ir skubu jais pasidalinti su jumis, kol saulė neištirpdė jų kartu su sniegu, pagaliau pamažu paliekančiu mūsų kiemus.
    Viskas prasidėjo nuo netikėto tėčio skambučio vasario 15-osios išvakarėse, pasiūlymas buvo išties viliojantis – aplankyti broliukų slidinėjimo “kurortus”. Prieš keletą metų jau buvo tekę pasisvečiuoti Siguldos apylinkėse, ant Žagarkalnio, tąkart turėjau tikrai gerą laiką, tad ir šįkart ilgai dvejoti neteko. Ir jau kitą rytą keturių žmonių ekipažas judėjo šiaurės kryptimi, kol po nelabai varginančios, 5 valandas trukusios, kelionės pasiekė išsvajotąjį tikslą. Šį kart nusprendėme palikti Žagarkalnį ramybėje ir atsiduoti vos už 500m. esančioms Ozo kalno trasoms.
     Tačiau prieš traukiant lauk “lentas” turėjome pasirūpinti nakvyne. Po neilgai trukusių paieškų, apsistojome už kelių kilometrų nuo trasų esančiame “Rakši – atpūta komplekse” Ten didelė kaimo turizmo sodyba, su pirtimis, keturračiais ir !!! kupranugariu, bei būreliu lamų ir kalnų ožių !!! Latvijos miškuose,spaudžiant -20. Kažkoks minfuck’as, na bet tėčiui ir dviem jo bendradarbiams gyvulėliai suteikė daug džiaugsmo ir jie krykštaudami 20 minučių kankino juos fotoblykstėmis. Orait, su dykumų karaliu baigta, susikrauname mantą ir ruošiamės smagiam vakarui. Nakvynė ir pirtis žmogui – 100ltl, sakyčiau visai nieko sandoris.

     Pasiekiam trasą jau antroje dienos pusėje, nusiperkame bilietą visai dienai (už 7 latus) ir sagstomės apkaustus. Įjungtas dirbtinis apšvietimas, veikia sėdimasis keltuvas, kuris laaaabai padidina čiuožinėjimo kokybę, bent jau man, čiuožiant snieglente, nes kojos žymiai mažiau pavargsta, nei kylant į kalną su “pašikniuku”. Trasos jau išvažinėtos, kai kur susidaręs net grynas ledas, na ir atspalvis jo kažkoks keistas, kaip paaiškėjo vėliau, todėl, kad vanduo sniego patrankoms imamas iš daubos apačioje esančios upės. Na trumpai apie trasas:  dvi pagrindinės, viena aštresnė, kita švelnesnė, šalia dar vingiuoja ir extreem trasa snieglentininkams, toliau miškelyje – rogučių trasa, visos jos nėra trumpos, apie 500m. ilgio. Šalia trasų yra kelios kavinės, kur galima užkati ir pasišildyti. Pirmąją dieną pralakstėm 4 valandas ir važiavom atgal pas kupranugarį, kur mūsų laukė pirtis ir šiltos, minkštos lovytės, matyt prikimštos kupranugario vilnos
     Antroji diena buvo kiek šaltesnė, -22 laispniai. Teko palaukti kol įdienos ir atšils. Apie 12 valandą oras jau tinkamas ir mes vėl ant kalno. Šįsyk veiksmas truko 5 valandas, po kurių jau buvau velniškai pavargęs + labai skaudėjo užpakalį ir koją, nes neskaičiuojant daugybės mažų “zuikių”  vieną pagavau tokį didelį, kad rimtai pagalvojau susilaužęs dubens kaulus ar net nugarą, tačiau ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai. Padarom keletą nuotraukų ir atsisveikinam su Ožio kalnu, tiksliau, kaip vienas bendrakeleivis pastebėjo – nėr ten jokio kalno, tik griovys, na, bet svarbu yra kur kojas pramiklint. Tad jei norite gerai praleisti dieną, ar savaitgalį, siūlau aplankyti Latviją, manau, kad tikrai vertą, bent jau kol Lietuvos “trasos” nepasieks panašaus lygio.

     Laba naktis,
   Kankina mane nemiga kartais, va taip va ir šianakt, nieko nepadarysi. Sėdžiu, “kapoju” raugintus agurkėlius ir klausau muzikos. Savo muzikos. “Vien tik indie ir brit pop, daugiau nieko nežinai” – pasakytų mano kolega Mindaugas. Na, jis dalinai teisus, muzikos klausau pačios įvairiausios, nuo “AC/DC” iki “Naujųjų lietuvių”, bet indie, brit pop ir panašūs žanrai – mano mylimiausi, laikau juos kokybiškiausiais, muzikine prasme, na bet čia tik mano asmeninė nuomonė, kiekvienas pasirenka tai, kas jam patrauklu ir “veža”. O šio įrašo esmė: beklausydamas pradėjau prisiminti, dėlioti pliusiukus ir minusiukus, vertinti ir rinkti mylimiausius, o išrinkęs nusprendžiau pasidalinti su Jumis! Tik noriu dar kartą priminti, nesakau, tai geriausi kūriniai savo svorio kategorijoje, sakau, kad jie man tiesiog labai patinka. Sąrašas abėcėlės tvarka:

• “Arctic Monkeys” – “Teddy Picker“, “Mardy Bum” ir “When the sun goes down“
• “BabyShambles” – “Delivery“, “Fuck forever” ir “PipeDown“
• “Beirut” – “Nantes“
• “Caesars” – “Jerk it out“
• “Dead Confederate” – “The Rat“
• “Franz Ferdinand” – “No you girls“
• “Hard Fi” – “Suburban knights“
• “Harrisons” – “Dear Constable“
• “Kaiser Chiefs” – “I predict a riot“
• “Kasabian” – “LSF“, “Empire“, “Fire“, “Underdog” ir “Club foot“
• “Kings of leon” – “Sex on fire”, “Closer”
• “Little man tate” – “Sexy in latin”
• “Mando Diao” – “Dance with somebody”, “Gloria”
• “MGMT” – “Time to pretend”, “Electric feel”, “Kids”
• “Milburn” – “What Will You Do”
• “Nouvelle vague” – daugelis koverių
• Peter Doherty – “Last of the english roses”
• “Reamon” – “Supergirl” (Pop rock)
• “Semisonic” – “Secret smile”
• “U2″ – “With or without you”
• “The Drums” – “Let’s go surfing”
• “The Fratellis” – “Chelsea dagger”, “Henrietta” ir “My friend John”
• “The Kooks” – Visos dainos
• “The Libertines” – “Time for heroes”, “What a waster”
• “The Maccabees” – “First love”
• “The Subways” – “Rock & Roll queen”
• “The White stripes” – “Seven nation army”
• “The xx” – “Crystalised” ir “Islands”

[ ai, šiam kartui pakaks, labanakt ]

p.s. Nuorodas sudėliosiu vėliau ;D

0 laipsnių lauke ir purškiantis lietutis mūsų neišgasdino, ir šeštadienį po pietų, Kalitos kalno link, pajudėjo kauniečių ekipažas. Nors būkštavome dėl prasto oro, tačiau dvi trasos veikė ir buvo visai neblogos būklės. Pagrindinės trasos ilgis – 250m, viskas apšviesta, yra keletas tramplynų, veikia mano vadinamasis “apžergiamasis” keltuvas Šįsyk atsisakiau slidžių ir išsinuomovau snieglentę, nes buvau pasirengęs įvaldyti šitą darba Dar prisikalbinau brolį ir jo draugą. Nuo ko pradėti nelabai žinojom, tad iš anksto buvom susitarę su instruktorium, kurio kontaktai yra Kalitos kalno tinklalapyje. Pamoka tikrai buvo naudinga, parodė pradinę stovėseną, kaip kontroliuoti čiuožimo kryptį, paaiškino kaip kilti keltuvu (su snieglente tai šiek tiek sudėtingiau, nei su slidėmis), kelis kart kartu nusileido nuo kalno ir maždaug po pusės valandos baigiau “apmokymus”. Tada jau pagavau kaip ten kas ir pradėjau po truputį praktikuotis pats, turiu pripažinti, kad kritau nemažai, bet ne leisdamasis nuo kalno, o kiltamas į jį, ir pastebėjau, kad ne aš vienas, o ir kiti žmogai su board’ais. Na bet nieko, praktika daro savo ir manau laikui bėgant situacija gerės. Kas čia dar… ai, šalia trasų beabejo yra keli įrangos nuomos punktai (slidės/snieglentės), ale kavinukė, kur galima rasti atsigėrimų ir užkandžių, minimaliai, bet visvien geriau nei nieko. Trasos dirba: darbo dineomis nuo 13val. iki 23val., šeštadienį nuo 10val iki 23val. ir seskamdienį nuo 10val. iki 22val., tad jei kas susigundysit, turėkit omeny Keltuvo ir įrangos nuomos įkainius, instruktorių kontaktus, bei tiesioginį vaizdą iš trasų galite gauti apsilankę www.kalitoskalnas.lt na o čia keletas nuotraukų. Peace

Kiekvieną žiemą mūsų šeima tęsia tradiciją bent trumpai pasimėgauti slidinėjimo malonumais ir praėjusį savaitgalį, mamos iniciatyva kilo dar viena spontaniška kelionės idėja. Net nespėjau geriau pasidomėti kas ir kaip ten su ta trasa, kai jau buvome pakeliui į Alytų. Nesame šio sporto/laisvalaikio praleidimo būdo profesionalai ar priekabūs fanatikai, alpių dar neužkariavome, bet ne vieną trasą Latvijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje jau išmėginome ir manau, kad galime drasiai vertinti ir lyginti Alytaus trasą su kitomis vietomis. Nuo Kauno iki trasos ~ 70km, todėl kelionė ilgai neužtruko. Pirmas dalykas kuris nuvylė, buvo inventoriaus nuomos paslaugas teikiantis vagonėlis, kuriame nebuvo nei vienos snieglentės, tad man ir broliui teko atidėti planus išmokti čiuožti snieglente, kitam kartui. Stojome ant slidžių, kurių būklė, deja, buvo ne iš puikiųjų. Šiek tiek kreivos , šiek tiek šleivos lazdos išvis neaišku kam buvo naudojamos, muštynėse gal ar kur, nes nekas ten iš jų buvo ir telikę. Geras dalykas buvo tai, jog keltuvas veikė nemokamai, bet šis malonumas, miesto tarybos sprendimu, bus apmokestintas nuo 2011 vasario mėn. (jei neklystu). Na bet čiuožkime. Pajudu, kalnas nuolydis statėja, greitis didėja, posukis ir…. trasos pabaiga. Akimis dar bandžiau ieškoti, kur būtų galima nulėkti toliau, bet teko stabdyti ir stoti į eilę prie keltuvo. Belaukdamas dar dairiausi ir bandžiau rasti pėdsakus, 2mln. litų, investuotų iš Europos fondų, ir pripažinsiu – sekėsi sunkiai. Viena budelė – elektros skydinė, apsauginis atitvaras trasos kraštuose, keltuvas ir keli šviestuvai. Įvertinkime dar technikos nuomą, darbo jėgą, bet kad mane kur žaibas…2mln. tai tikrai nekainavo. Na bet kažkas gal namą pasistatė ar ką, svarbu gerai žmogui Tai va, žodžiu ypatingai nuvylė trasų trumpumas (130 ir 190 m.), o  miesto valdininkai dar pasakoja, kaip ten motelį statys, kavines… šiek tiek juoką kelią, neišsilaikytų tikrai.  Reziume: miestiečiams pramoga gal ir nebloga, neturint ka veikt, bet žmonėms, važiuojantiems su tikslu paslidinėti nepatarių to daryti Alytuje, nebent ateityje stebūklo būdu atsiras naujų, gerų trasų, bet šiai dienai, tai – vietinės reikšmės lietuviška “chaltūra”

Jei kas netyčiom buvo ten, pasidalinkit savo nuomone, gal aš čia per daug sutirštinu spalvas?

O dabar, labanaktis