Primenu, kad šios kainos yra skrendant tik su rankiniu bagažu ir perkant bilietus su Master Card Prepaid kortele!

Šiame trumpame įraše norėčiau pristatyti svetainę Flightdiary.net, kuri siūlo visai įdomų įrankį mėgstantiems keliauti, tiksliau, skraidyti.  Susikūrus profilį šiame portale, vos keliais paspaudimais galite suvesti informaciją apie turėtus skrydžius. Svetainė archyvuoja ir apdoroja duomenis. Jūsų profilyje, žemėlapyje, rodomi skrydžiai, apačioje pateikiama statistika apie tai kiek laiko praleidote ore, kokiuose oro uostuose buvote dažniausiai, kokį atstumą oru nukeliavote. Flightdiary.net taip pat suteikia galimybę į savo svetainę įsidėti reklaminį skydelį su savo skrydžių statistika. Programa gal ir nėra iš reikalingiausių, tačiau tikrai smagu gauti tokią statistika. Jei tenka skraidyti – kviečiu išbandyti

Primenu, kad šios kainos yra skrendant tik su rankiniu bagažu ir perkant bilietus su Master Card Prepaid kortele!

Primenu, kad šios kainos yra skrendant tik su rankiniu bagažu ir perkant bilietus su Master Card Prepaid kortele!

Paskutinę 2011 m. vasaros dieną, merkiant lietui stovėjau Cabo Fisterra iškyšulio pabaigoje ir žiūrėjau į Atlanto vandenyną. Toliau eiti nebebuvo kur, nebent plaukti. Labiausiai į Vakarus nutolusiame Ispanijos taške atsidūriau savo plaukuotomis kojelėmis perpėdinęs šią valstybę iš Rytų – nuo Saint Jean Pied de Port, Prancūzijoje. Spontaniškas noras kiek prasieiti Šv. Jokūbo (Camino de Santiago) keliu, virto į beveik mėnesį trukusią kelionę šiauriniais Ispanijos regionais.

Kadangi nesu per stipriai religingas, pasiekti Santiago de Compostela katedrą su joje, kaip tikima, palaidotais Šv. Jokūbo palaikais nebuvo pagrindinis tikslas. Bet žvilgtelėti į virš tūkstančio metų siekiančias piligrimystės tradicijas norėjosi taip pat, kaip pasigrožėti gamta ir paragauti puikaus ispaniško vyno.

Neturėdamas daugiadienių maratonų pėsčiomis patirties, jutau visas dėl to padarytų klaidų pasekmes: pirmąją ėjimo savaitę nuolat pykausi su kojų raumenų skausmu, prieš pat kelionę įsigyta nepatogi kuprinė maudė pečius, o dėl specialiai pirktų naujų ir neišbandytų batų, savo pėdas masažuoju iki šiol.

Nors dėl pastarųjų neturėčiau labai skųstis – pas bendrakeleivius mačiau ir daug blogesnių, daugybiniais pleistrais apklijuotų „variantų“. Tačiau kai kojos adaptuojasi prie kasdieninio fizinio krūvio, ėjimu pradedi mėgautis, o kelios dešimtys kilometrų iki kitos nakvynės vietos tampa tik laiko klausimu.

Būtent laikas yra didžiausias turtas Camino de Santiago. Turėjimas jo pakankamai, leidžia negalvoti apie būtiną nueiti atstumą, ilgiau pabūti dėmesio vertose vietose, pajusti tikrą ilgo buvimo kelyje malonumą. Drybsojimas pievoje žiūrint į tolumoje dunksančius kalnus, mėgavimasis kava mažo miestelio aikštėje, lepinimasis popietinės siestos tyla šešėlyje, tai tik keli sustojusių laikrodžio rodyklių privalumai. Todėl neatsikračiau pavydo sutiktiems barzdotiems austrams, iš savo tėvynės į Santjagą einantiems jau ketvirtą mėnesį, kaip ir kitiems bendrakeleiviams, neturėjusiems iš anksto apibrėžtos grįžimo namo datos. Teko matyti ir tokių, kurie grįžti nebenori – pasiekę vandenyno pakrantę, lieka ten kokiam pusmečiui.

Camino einančių žmonių įvairovė – tarsi spalvotų akmenukų mozaika be konkretaus piešinio. Be pertraukos gimtąja kalba čiauškantis italas, įsitikinęs, kad tu privalai jį suprasti. Danas, nuolat besiskundžiantis per dideliu kuprinės svoriu, nors ji pilna nereikalingų daiktų. Diedukas japonas, ėjimo spartumu lenkęs visus ir užkrečiamu lankstymosi pasisveikinant įpročiu ne vienam sukėlęs nugaros skausmus. Korėjietė, kuriai iki ašarų nusibodo visiems kartoti, kad ji ne iš Kinijos.

Lietuvis, kuriam nenusibodo kartoti, kad jis – ne rusas. Kurčnebylys ispanas, Camino einantis jau penktą kartą. Prancūzai, vokiečiai, brazilai, australai, žydai, kanadiečiai, – tarsi iš šalia besisukančio gaublio be jokios tvarkos byranti kultūrų ir charakterių įvairovė. Vienus sutinki tik trumpam ir tik vieną kartą. Kiti tampa palydovais keletui dienų. Su trečiaisiais, kuriuos matai, kartas nuo karto visos kelionės metu, sveikiniesi jau apsikabindamas, kaip su senais bičiuliais.

Profesija, socialinė padėtis nesvarbi. Visų drabužiai ir batai padengti tos pačios spalvos kelio dulkėmis. Vienų vardai įsimenami, kitų neištariami. Pavyzdžiui Kęstutis – neįmenama mįslė, dažniau išeina pasakyti „Kaktus“. O štai Tukušimu Futsujami – pats tas.

Bendravimas su šiais žmonėmis, ypač vakaro pasisėdėjimų metu – būtino malonumo statusą turintis procesas, kurio pradedi ilgėtis ir laukti jau kitos dienos rytą. Tiesa, iki Santjago likus apie 100 km prasidėję klykaujančio jaunimėlio su baltomis kojinėmis ir polietileniniais maišeliais srautai, kiek praretino norą ir jėgas šnektelėti su kiekvienu sutiktuoju.

Nakvynės vietų pasirinkimas didelis – nuo pakrūmės iki viešbučio. Tačiau niekada nesigailėjau rinkdamasis specialiai piligrimams skirtas prieglaudas (Albergue). Jos – trijų rūšių: privačios, municipalinės ir religinių bendrijų. Pastarosiose dviejose už kelis eurus gausi lovą bendroje patalpoje, dušą, sąlygas maistui gaminti, o kartais – vakarienę ir pusryčius. Taip pat, kas svarbiausia, nepakartojamą kompaniją.

Kai kurios iš prieglaudų įsikūrusios tuose pačiuose, kaip ir prieš kelis šimtus metų, pastatuose storomis akmeninėmis sienomis, mielais vidiniais kiemeliais ir atitinkamu interjeru. Po nelengvo ėjimo karštą dieną, gali būti pasitiktas pasiūlant gaivaus vandens ar vaisių. Jei „laimėsi loterijoje“, lovoje gali miegoti ne vienas, o su kandžiojimą praktikuojančiais jautrios sielos vabalėliais, kurių dėka tavo poilsis ir kūnas įgaus išskirtinį pavidalą.

Teko su jais praleisti vieną neužmirštamą naktį, kurios metu šie mažyliai sukėlė masinę keliautojų paniką ir evakuaciją. Bet toks atvejis išimtis, o ne taisyklė. Privatumą mėgstančias asmenybes miegojimas, valgio gaminimas, drabužių skalbimas, taip pat higieninių poreikių tenkinimas kartu su kitais žmonėmis gali kiek nervinti ir šokiruoti. Ne kiekvienas gali nusišypsoti bobutei, tau besiprausiant praveriančiai dušo duris ir palinkinčiai gero vakaro. Ne kiekvienas sugeba nespardyti sienų patekęs į situaciją, kai kartu su kitu „nelaimėliu“ tenka plauti septyniasdešimties vakarieniavusių, o dabar jau saldžiai snaudžiančių, žmonių indus. Tai tikri charakterio tvirtumo išbandymai.

Štai vienas gerai išauklėtas britas ilgai negalėjo atpalaiduoti savo žarnyno sėdėdamas tupykloje ir laukdamas, kol aplink neliks tarptautinės bendruomenės atstovų. Netekęs vilties ir jėgų, jis apgailestaudamas sušuko nuoširdų atsiprašymą reiškiančią frazę, o po to išsiveržęs nedviprasmiškas gausmas privertė ne tik suklusti, bet ir krūptelėti prieglaudos gyventojus.

Kad nekiltų panašių kančių, egoizmą derėtų palikti namuose. Tuomet pasitaikantis kitų knarkimas, prakaito kvapas ar čepsėjimas valgant, bus tik nereikšmingos ir kaulų laužymo jausmo nesukeliančios detalės. O svetimšalio pasiūlymas pasivaišinti jo pagamintu maistu ar išlenkti taurę vyno, pažadins kiek primirštą dėkingumo gyvenimui jausmą.

Po to, kai pirmosios dienos vakare užmigau pakerėtas nuostabių Pirėnų vaizdų, supančių kopiant per kalnus iš Prancūzijos į Ispaniją, iš Camino vietovių gamtovaizdžio pradėjau tikėtis labai daug. Nesakau, kad teko nusivilti. Tačiau normalu, kad nueitame beveik 900 km ilgio kelyje pasitaikė visko.

Buvo ir kelias dienas besitęsiančių nuobodžių lygumų, ir šliaužimo šalia sunkvežimių eismo apkrautų asfalto ruožų. Teko eiti ir per ūžiančius pramoninius rajonus, ir nykiose vietovėse išsibarsčiusius šūdmolio namų kaimus. Neslėpsiu, velniška mintis viską mesti, savo piką buvo pasiekusi bent porą kartų. Tačiau dėl to, kad to nepadariau, buvau apdovanotas galimybe dar ne kartą ramiai grožėtis kalnais, miškais, uolomis, jaukia mažų miestelių ir didinga didelių miestų ar atsiskyrusių vienuolynų senovine architektūra, žaliuojančiais vynuogynais ir geltona spalva švytinčiais iki horizonto nusidriekusiais saulėgrąžų laukais.

Ne kartą valandų valandas teko stebėti, kaip keičiasi minamo kelio spalvos ar po ilgo ėjimo nuošaliomis vietovėmis iš džiaugsmo sušukti, pamačius tolumoje išnyrančius bažnytėlių bokštus. Tad laiko ir vietų paganyti akis bei sielą yra į valias. Ir jokiu būdu negalima sustoti Santjage. Dar kelias dienas einant toliau į Vakarus iki Atlanto, nustebina ne tik išskirtinė ir spalvinga pakrančių vietovių gamta. Gali tekti nusistebėti ir savo emocijomis, po ilgo ėjimo sausuma išvydus vandenyną.

Kaip gi piligrimystė, kuri bent jau teoriškai turėtų įprasminti buvimą šiame kelyje? Camino nužymėtas taip, kad neaplenksi nė vieno pakeliui esančio kryžiaus ar bažnyčios. Tad norintiems lankyti religinius objektus ir melstis, nuobodžiauti nėra kada. Tačiau to nepageidaujančių nesivaikys pikti kunigai su liepsnojančiais deglais ir dygliuotais botagais.

Aš, į religiją žiūrintis gan kritiškai, kelis kartus nuėjau į vakaro pamaldas. Vieną kartą bendrakeleivio juokais apgautas, kad už tai bus duota nemokama vakarienė – parsidaviau kaip cirko Pifas už gabalėlį cukraus. Kitus kartus – smalsumo vedinas. Ypač vienuolynuose. Ir buvau sužavėtas apeigų paprastumo, bergždžios religinės pompastikos nebuvimo, vienuolių giesmių skambesio, gan liberalaus, aišku – pagarbaus, žmonių elgesio bažnyčioje.

Žinoma, teko susitikti ir su neaiškios paskirties religiniais fanatikais. Vieni savo namus buvo apkarstę jiems vieniems suprantamais amuletais, kiti nesėkmingai bandė mane išmokinti smulkinti bulves taip, kad jose liktų daugiau energijos valgant. Tai buvo įdomu pažinimo prasme, tačiau niekaip nepaveikė mano tikėjimo. Kaip sakė vienas dvasininkas, beje, nepalikęs už perpildytos prieglaudos durų nė vieno piligrimo, vaišinęs juos vynu ir leidęs nakvoti net prie altoriaus, – visai nesvarbu, ar nueisi iki Santjago. Svarbu, kad bandai eiti į save. Tad ir šiame piligriminiame kelyje gali ir privalai ieškoti tai, kas svarbu ir reikalinga tik tau pačiam.

autorius: Kęstutis Jašinskas

Tadas vėl buvo kelionėje, tad tradiciškai turėtų būti ir aprašymas. Tiesa, paskutinei išvykai į Olandiją pritaikysiu išimtį šiuo klausimu, manau, kad teisingiausia būtų, jog įspūdžiai pasiliktų mano šviesioje atmintyje, juk kam reikėjo, tas jau girdėjo arba dar išgirs pasakojimą gyvai. Lai klumpių šalis skęsta vėjo malūnų sukūriuose, o mes kelkimės į saulėtąją Kos salą, priklausančią finansinių sunkumų kamuojamai Graikijai.

Nors žemyne ir vyksta neramumai, saloje to visiškai nesijaučia, gaila, nes kelionės pradžioje svajojome, kaip mums nuskridus ten, prasidės kokie nors streikai ir liksime įkalinti neribotam laikui. O laiko mes neskaičiavome, bent jau taip juokaudavome būdami ten, tik retsykiais kuris nors “užmesdavo akį” į kalendorių ir pasigirsdavo “o blyn, jau trečiadienis”. Tiesa, skrydžio metu į laikrodžius dirsčiojome, Ryanair lėktuve prasėdėjome apytiksliai 3 valandas. Tik žengus pro lėktuvo duris, pasitiko karščio siena ir vėjas. Danguje nei debesėlio, aplink dykros, viskas išdžiūvę ir labai jau mažu žalumos, tik pavienės palmės. Mūsų jau laukė geroji samarietė Rūta, kuri kartu su dar keliomis lietuvaitėmis dirbo kurortiniame miestelyje – Kardamenoje. Jos sutiko priglausti tris paklydusius avinus iš Lietuvos ir visą savaitę kentė mūsų akibrokštus. Iš karto didelis AČIŪ Joms

Išklausę trumpą instruktažą, kuris vėliau tikrai pravertė, autobusu greitai pasiekėme savo naujuosius namus. Dauguma salos miestelių įsikūrę pakrantėse, nuo oro uosto iki Kardamenos, kuri gali pasigirti geriausiais paplūdimiais saloje, na bent jau taip rašo turistiniame vadove, ne daugiau kaip 10 minučių kelio autobusu, bilieto kaina – 1,6 euro. Tik atvykę iškart šokome į jūrą. Ooo taip, ji tikrai sūri, na bet man patiko, nes slogą it ranka nuėmė. Miestelyje tikrai daug gerų paplūdimių, gultų kaina svyruoja nuo 1,5 – 3 eurų dienai, tiesa iš pradžių voliojomės ant rankšluosčių, bet įkaitęs smėlis privertė papurtyti pinigines. Teko išbandyti ir vandens pramogas, kurių ten netrūksta: plaukimai jachtomis, nardymas, vandens motociklai, bananai, skrydis parašiutu virš jūros ir t.t. Mes rinkomės kelis pripučiamus ratus, kuriuos tampo kateris, turiu pripažinti, kad buvo tikrai smagu Kitą dieną nuomojomės motorolerius, kurių kaina prasideda nuo 10 eurų dienai ir keliavome po salą, tikrai pigu, patogu ir jautiesi toks savas, nes visi aplink zuja “pyrdomis”. Užkilome į kalnus kur atsivėrė gražūs vaizdai, pasisukinėjome pavojingais serpantinais, nulėkėme į kitą salos gala išsimaudyti, tiesa išvyką apkartino mažytė avarija, bet viskas baigėsi daugiau mažiau laimingai. Kitomis dienomis nemažai laiko skyrėme maudynėms, tiek dieninėms tiek naktinėms, aplankėme keletą naktinių klubų, kuriuose visą savaitę non-stop kažkas vyksta, tad klubų liūtai Kos’e tikrai turėtų ką veikti.

Paskanavome vietinių gėrimų, kurių kokybė, deja, nuvylė, buvome maloniai nustebinti labai skanių ir prinokusių vaisių, skanesnio arbūzo turbūt nesu valgęs, na o rimtesnės vietinės virtuvės neišbandėme, nes to neleido kišenė. Virėmės makaronus su sūriu ir lietuviškomis dešromis. Vakarais keliaudavome į centrą, kelionė trukdavo 5 minutes pėščiomis Ten keliose gatvėse įsikūręs kavinių ir barų rajonas. Kiekvienas kabokas turi savo pijarerį arba kaip mes vadinom juos lietuviškai – kvieslį. Jis arba ji stovi gatvėje ir kalbina visus praeivius užeiti. Patikėkit, tai žiauriai užknisa! Gėrimų kainos 5 eurai kokteilis, 3 eurai shot’as, tiesa, pilna visokių akcijų ir ypatingų pasiūlymų, kai galima nusipirkti pigiau. 90% salos svečių ir Britanijos, vadinamieji alko turistai, dauguma labai jauni 17-18 metų, visi baisiai apsvaigę, baisiai rėkauja ir miega pakampėse, savo viešnagės metu radome ne vieną prigulusį pailsėti pakelėj.

Guldavomės ir mes, tiesa, tik į kambarį su oro kondicionieriumi, nes kitaip miegoti ir šiaip egzistuoti praktiškai neįmanoma. Naktimis karšta budavo vien tik su trumpikėmis, o jau 9 ryte, išėjus į lauką pasitikdavo ta pati, rodos amžinai tavęs laukianti karšto oro siena. Ką dar reikėtų paminėti, tai tarakonai, jų ten yra visur, tarkim eini gatve ir šalia bėga mažas blizgantis vabalėlis, bet vietiniai juos saugo ir gerbia, tad nevertėtų nusigasti pamačius. Tai tiek trumpai  apie šią, poilsinę mūsų kelionę. Sakome, kad Kos’as tikrai geras pasirinkimas tiek finansine, tiek visomis kitomis prasmėmis, jei norit gerai įdegti, Jūsų vieta ten. Galbūt perskaitę šį įrašą susigundysite ir kitos mūsų kelionės metu norėsite prisijungti ;D See ya

     Pasiekiam trasą jau antroje dienos pusėje, nusiperkame bilietą visai dienai (už 7 latus) ir sagstomės apkaustus. Įjungtas dirbtinis apšvietimas, veikia sėdimasis keltuvas, kuris laaaabai padidina čiuožinėjimo kokybę, bent jau man, čiuožiant snieglente, nes kojos žymiai mažiau pavargsta, nei kylant į kalną su “pašikniuku”. Trasos jau išvažinėtos, kai kur susidaręs net grynas ledas, na ir atspalvis jo kažkoks keistas, kaip paaiškėjo vėliau, todėl, kad vanduo sniego patrankoms imamas iš daubos apačioje esančios upės. Na trumpai apie trasas:  dvi pagrindinės, viena aštresnė, kita švelnesnė, šalia dar vingiuoja ir extreem trasa snieglentininkams, toliau miškelyje – rogučių trasa, visos jos nėra trumpos, apie 500m. ilgio. Šalia trasų yra kelios kavinės, kur galima užkati ir pasišildyti. Pirmąją dieną pralakstėm 4 valandas ir važiavom atgal pas kupranugarį, kur mūsų laukė pirtis ir šiltos, minkštos lovytės, matyt prikimštos kupranugario vilnos
     Antroji diena buvo kiek šaltesnė, -22 laispniai. Teko palaukti kol įdienos ir atšils. Apie 12 valandą oras jau tinkamas ir mes vėl ant kalno. Šįsyk veiksmas truko 5 valandas, po kurių jau buvau velniškai pavargęs + labai skaudėjo užpakalį ir koją, nes neskaičiuojant daugybės mažų “zuikių”  vieną pagavau tokį didelį, kad rimtai pagalvojau susilaužęs dubens kaulus ar net nugarą, tačiau ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai. Padarom keletą nuotraukų ir atsisveikinam su Ožio kalnu, tiksliau, kaip vienas bendrakeleivis pastebėjo – nėr ten jokio kalno, tik griovys, na, bet svarbu yra kur kojas pramiklint. Tad jei norite gerai praleisti dieną, ar savaitgalį, siūlau aplankyti Latviją, manau, kad tikrai vertą, bent jau kol Lietuvos “trasos” nepasieks panašaus lygio.

]]> http://www.poteris.info/2011/01/slidinejimo-trasa-anyksciuose/feed/ 0 http://www.poteris.info/2010/10/su-gimtadieniu-tadai/ http://www.poteris.info/2010/10/su-gimtadieniu-tadai/#comments Fri, 22 Oct 2010 20:51:20 +0000 Tadas http://www.poteris.info/?p=575 Turbūt pirmą kartą per 18 savo trumpo gyvenimėlio metų mačiau ir girdėjau, kaip spalio mėnesio antroje pusėje griaudi ir žaibuoja. Keista! Ką čia daugiau bepasakysi…kažkokios anomalijos gamtoje vyksta, gal pasaulio pabaigos pranašai yra teisūs ir galas iš tikrųjų artėja?? Tačiau kolkas gyvenimas tęsiasi ir aš stengiuosi mėgautis jo teikiamais malonumai. Jau ne kartą savo įrašuose esu minėjęs, kad kelionės – viena iš didžiausių mano aistrų, tad šiandien pasidovanojau sau išankstinę gimtadienio dovaną – kelionę į ypatingą šalį – Olandiją, ten, kur daviau žodį būtinai sugrįšiąs ir dabar jį tęsiu. Lapkričio 27d. Ryanair’o lėktuvu skrisiu iki Diuseldorfo, iš ten traukiniu į Roterdamą, kur manęs lauks ten studijuojantis ir gyvenantis draugas Jonas. Na, o tada 5 super mega awesom dienos viename didžiausių Olandijos uostų, tačiau tikiuosi, kad pavyks aplankyti ir Amsterdamą, miestą, kur sustoja laikas. Taigi tokios naujienos, na o įspūdžiai iš kelionės, žinoma, bus aprašyti ir patalpinti blog’e. Laukiam!

…išaušta rytas, nors miegojau tik 5h nuovargio visiškai nesijaučia, užkandu ir skubu į oro uostą, kur susitinku Deividao ir Laurį, paskutinį kart paragaujame lietuviško alaus, kurį, beja, Lauris išrinko labai taikliai – Euro , ir skubame praeiti daiktų patikrinimą. Laukimo salėje sutinkame Joną, kuris skrenda ten pat kur ir mes – į Briuselio pietinį oro uostą, tiksliau į Charleroi miestą. Lipame į jau gerai pažįstamą Ryanair lėktuvą ir mėgaujamės 2val. trukmės skrydžiu virš Europos. Pats Charleroi – tikrų tikriausia skylė, todėl ten neapsilankę tikrai nieko neprarasite. Parduotuvėlėje, esančioje nuo oro uosto apie 1km apsiprekiname gaiviaisiais gėrimais ir laukiame rytojaus skrydžio į Pisą. Oro uoste praleidome beveik parą, tai laikas truputėlį prailgo, tačiau mintinai išmokome nuolatos rodomą filmuką apie oro uosto tvarką. Pats oro uostas tikrai neblogas, miegot leidžia, tik apsauga pažadina visus 4h ryto, tad ant žemės miegoti nebegalima, nebent sėdint ant suoliuko (šitą reikalą irgi įvaldėm).

Turbūt laukiamiausias kelionės etapas buvo Italija, todėl jau nuo ankstyvo, antrosios kelionės dienos ryto nekantravome, kada gi pateksime į karštuosius viduržemio jūros paplūdimius ;D Italija pasitiko apsiniaukusiu, tačiau labai šiltu oru. Žmonės energingi ir labai bendraujantys, tad jautėmės kaip bičių avilyje. Pisa yra truputėlį toliau nuo jūros, tad nieko nelaukdami nuvykome į traukinių stotį ir įsigijome bilietus į Livorno miestelį, esantį prie jūros. Važiuodami jau pradėjome svajoti, kaip maudysimės vėsiose bangose, deja mūsų norams nebuvo lemta greitai išsipildyti, po kiek laiko supratome, kad važiuojame per ilgai, nes iki Livorno turėjo būti tik 15-20min trukmės kelionė. Maždaug po 1h pasiekėme paskutinė stotelę ir sužinojome, kad esame Florencijoje Iki kito traukinio turėjome dar valandą, tad paskubomis apžiūrėjome miestą, nusipirkome vyno. Kelionė atgal į Pisą – 10 eurų, ar mes tiek mokėsime? Žinoma, kad ne. Nuvažiavus gal 1/3 kelio atėjo kontrolierius ir mums teko išlipti miestelyje X. Lauris išsimaudo vietinėje upėje, užkandame ir lipame į kitą traukinį, šįsyk laimė šypsosi mums ir niekas bilietų nebetikrina.  Sėkmingai pasiekiame Pisą, tada greitai ir Livorno. Šilta, šviečia vakarėjanti saulė ir mes puolame ieškoti jūros. Pakeliui randame marketą, kuris pradžiugina puikiomis vyno kainomis. Pasinaudojame viešuoju transportu ir pasiekiame miesto pakraštį, kur mūsų jau laukia mini paplūdimiukas (visur kitur uolos ir panašus shh). Saulė jau gęsta jūroje, o 3 sukaitę lietuvaičiai šoka į bangas. Viskas būtų gražu, bet čia ir vėl prasidėjo įvairiausi BET. Vanduo stipriai sūrus, ant kūno liko nemažai druskų, gylio nėra, tenka eiti toli, o visas dugnas pilnas akmenų ir MOLIUSKŲ!!! Susipjaustėm kojas, ir dingo noras maudytis. Bet bent jau pasidėjome pliusą prie punkto “pabūvoti karščiausiame Italijos paplūdimyje”. Oras šiltas ir naktį, susėde prie jūros vakarieniaujam užsigerdami Itališku vynu. O jo buvo daug Nors vaizdas į jūrą buvo labai romantiškas, bet vynas ir nuovargis darė savo ir teko eiti miegoti į prie pat esantį parkelį, kuriame, bent jau aš, pailsėjau puikiai. Ryte užsukame į kavinę išgerti itališkos kavos, Deivis tvarkosi kojas, kurias susižalojo gan stipriai. Užsukame į parduotuvę maisto, tada grįžtame į paplūdimį tikėdamiesi dieną praleisti ant smėliuko. Užkandame, horizonte matosi juodi debesys ir žaibai, bet eiti kažkur kitur labai tyngime, todėl nekreipdami dėmesio užkandžiaujame toliau, kol debesys užtemdo visą dangų ir prasideda labai labai labai stipri liūtis. Bėgame slėptis po palme, bet tai jau nei kiek negelbėja, todėl kiaurai permirkstame. Lauris sulaukia daug dėmesio besitaškydamas gatvės balose su maudymosi šortais. Audrai pasibaigus, bandome džiovinti visą savo turtą, neužilgo vėl pradeda lyti, todėl pasiprašome prieglobsčio netoliese esančioje gelbėtojų stotyje, kur mus gan maloniai sutinka. Lietui pasibaigus, nutariame, kad jau gana karštojo paplūdimio linksmybių ir laikas grįžti į Pisą, Pasigauname traukinį ir nė nespėjus mirktelti grįžtame. Pakeliui dar buvo kilusi mintis įkopti i pro traukinio langą matomą kalną, bet dėl sužalotos Daividao kojos teko atidėti planus kitam kartui. Grįžus į Pisą oras pasitaiso, pėsčiomis einame prie garsiojo pasvirusio bokšto ir kaip ir priklauso padoriems turistams – nusifotografuojame. Likusią dienos dalį chillinam saulės atokaitoje ir stebime vietinį šunų mylėtojų klubo susirinkimą bei nevaldomas jų augintinių aistras viešumoje Vakarienei – itališka pica, dar vienas pliusas “ką reikia padaryti” sąraše. Pasižiūrime pasaulio futbolo čempionato rungtynes, o grįždami į stotį patenkame į kick box’o turnyrą, kuris vykstą gatvėje, tad dar ten paganome akis. Nusigauname į oro uostą, kur tikimės ramiai praleisti naktį, bet mūsų norams išsipildyti nebuvo lemta. Tik spejus pasidžiauti kojines ateina apsauginis ir pareiškia, kad turime 15min iki uždarymo ir durys vėl atsivers tik 4h ryte ir tai mus ganėtinai nuliūdina. Lauke susistumiame lovą iš 2 metalinių suoliukų ir prabangiai ilsimės šalia geležinkelio bėgių, o sulauke 4h ryto skuodžiame i šiltą, minkštas kėdes turintį Galilėjo Galilėjaus oro uostą. Rytinis švaros metas oro uosto tualete ir mes pasiruošę palikti Italiją vardan Europos sostinės – Briuselio.

Apibendrindamas pasakysiu, kad į Italiją dar grįšiu, nes man ten labai patiko. Kainos normalios, šilta, mano akiai malonus kraštovaizdis, priimtinas žmonių gyvenimo būdas ir daug gražių, stilingų, tamsiaplaukių merginų. Patiko

p.s. Jei ką ir praleidau, tikiuosi, kad Deividao ir Lauris papildys mane komentaruose. Pirmos dalies pabaiga.
p.s.s Dėl nepaaiškinamų priežąsčių, blogas pagedo ir neleidžia man įsikelti nuotraukų, tad kol problemos neišspresiu, nuotraukų nebus