Tadas :: Mano gyvenimo knyga

Šį kartą jūsų dėmesiui pateikiu savo dėdės Kęstučio pasakojimą apie nuotykius žingsniuojant Šv. Jokūbo keliu, Atlanto vandenyno link. Kad krikštatėvis turi pasakotojo gyslelę, jau seniai žino visa giminė. Jis pasakoja, kaip pirko pieną parduotuvėje ir priverčia už pilvų susiėmus verkti visą močiučių, vaikų ir tėvų armiją, susėdusia aplink šventinį stalą, o tai, mano galvą nelengva užduotis. Keliauja ir turistauja jis išties nemažai, tad keista, kad įspūdžiai sugulė į lapus tik dabar. Nors, kaip sako, geriau vėliau, nei niekada. Draugai, apsiaukite dulkėtus batus ir pirmyn Camina de Santiago keliu…

Paskutinę 2011 m. vasaros dieną, merkiant lietui stovėjau Cabo Fisterra iškyšulio pabaigoje ir žiūrėjau į Atlanto vandenyną. Toliau eiti nebebuvo kur, nebent plaukti. Labiausiai į Vakarus nutolusiame Ispanijos taške atsidūriau savo plaukuotomis kojelėmis perpėdinęs šią valstybę iš Rytų – nuo Saint Jean Pied de Port, Prancūzijoje. Spontaniškas noras kiek prasieiti Šv. Jokūbo (Camino de Santiago) keliu, virto į beveik mėnesį trukusią kelionę šiauriniais Ispanijos regionais.

skaityti daugiau »

Ja su (labas), internautai,

Tadas vėl buvo kelionėje, tad tradiciškai turėtų būti ir aprašymas. Tiesa, paskutinei išvykai į Olandiją pritaikysiu išimtį šiuo klausimu, manau, kad teisingiausia būtų, jog įspūdžiai pasiliktų mano šviesioje atmintyje, juk kam reikėjo, tas jau girdėjo arba dar išgirs pasakojimą gyvai. Lai klumpių šalis skęsta vėjo malūnų sukūriuose, o mes kelkimės į saulėtąją Kos salą, priklausančią finansinių sunkumų kamuojamai Graikijai.

Nors žemyne ir vyksta neramumai, saloje to visiškai nesijaučia, gaila, nes kelionės pradžioje svajojome, kaip mums nuskridus ten, prasidės kokie nors streikai ir liksime įkalinti neribotam laikui. O laiko mes neskaičiavome, bent jau taip juokaudavome būdami ten, tik retsykiais kuris nors “užmesdavo akį” į kalendorių ir pasigirsdavo “o blyn, jau trečiadienis”. Tiesa, skrydžio metu į laikrodžius dirsčiojome, Ryanair lėktuve prasėdėjome apytiksliai 3 valandas. Tik žengus pro lėktuvo duris, pasitiko karščio siena ir vėjas. Danguje nei debesėlio, aplink dykros, viskas išdžiūvę ir labai jau mažu žalumos, tik pavienės palmės. Mūsų jau laukė geroji samarietė Rūta, kuri kartu su dar keliomis lietuvaitėmis dirbo kurortiniame miestelyje – Kardamenoje. Jos sutiko priglausti tris paklydusius avinus iš Lietuvos ir visą savaitę kentė mūsų akibrokštus. Iš karto didelis AČIŪ Joms

Išklausę trumpą instruktažą, kuris vėliau tikrai pravertė, autobusu greitai pasiekėme savo naujuosius namus. Dauguma salos miestelių įsikūrę pakrantėse, nuo oro uosto iki Kardamenos, kuri gali pasigirti geriausiais paplūdimiais saloje, na bent jau taip rašo turistiniame vadove, ne daugiau kaip 10 minučių kelio autobusu, bilieto kaina – 1,6 euro. Tik atvykę iškart šokome į jūrą. Ooo taip, ji tikrai sūri, na bet man patiko, nes slogą it ranka nuėmė. Miestelyje tikrai daug gerų paplūdimių, gultų kaina svyruoja nuo 1,5 – 3 eurų dienai, tiesa iš pradžių voliojomės ant rankšluosčių, bet įkaitęs smėlis privertė papurtyti pinigines. Teko išbandyti ir vandens pramogas, kurių ten netrūksta: plaukimai jachtomis, nardymas, vandens motociklai, bananai, skrydis parašiutu virš jūros ir t.t. Mes rinkomės kelis pripučiamus ratus, kuriuos tampo kateris, turiu pripažinti, kad buvo tikrai smagu Kitą dieną nuomojomės motorolerius, kurių kaina prasideda nuo 10 eurų dienai ir keliavome po salą, tikrai pigu, patogu ir jautiesi toks savas, nes visi aplink zuja “pyrdomis”. Užkilome į kalnus kur atsivėrė gražūs vaizdai, pasisukinėjome pavojingais serpantinais, nulėkėme į kitą salos gala išsimaudyti, tiesa išvyką apkartino mažytė avarija, bet viskas baigėsi daugiau mažiau laimingai. Kitomis dienomis nemažai laiko skyrėme maudynėms, tiek dieninėms tiek naktinėms, aplankėme keletą naktinių klubų, kuriuose visą savaitę non-stop kažkas vyksta, tad klubų liūtai Kos’e tikrai turėtų ką veikti.

Paskanavome vietinių gėrimų, kurių kokybė, deja, nuvylė, buvome maloniai nustebinti labai skanių ir prinokusių vaisių, skanesnio arbūzo turbūt nesu valgęs, na o rimtesnės vietinės virtuvės neišbandėme, nes to neleido kišenė. Virėmės makaronus su sūriu ir lietuviškomis dešromis. Vakarais keliaudavome į centrą, kelionė trukdavo 5 minutes pėščiomis Ten keliose gatvėse įsikūręs kavinių ir barų rajonas. Kiekvienas kabokas turi savo pijarerį arba kaip mes vadinom juos lietuviškai – kvieslį. Jis arba ji stovi gatvėje ir kalbina visus praeivius užeiti. Patikėkit, tai žiauriai užknisa! Gėrimų kainos 5 eurai kokteilis, 3 eurai shot’as, tiesa, pilna visokių akcijų ir ypatingų pasiūlymų, kai galima nusipirkti pigiau. 90% salos svečių ir Britanijos, vadinamieji alko turistai, dauguma labai jauni 17-18 metų, visi baisiai apsvaigę, baisiai rėkauja ir miega pakampėse, savo viešnagės metu radome ne vieną prigulusį pailsėti pakelėj.

Guldavomės ir mes, tiesa, tik į kambarį su oro kondicionieriumi, nes kitaip miegoti ir šiaip egzistuoti praktiškai neįmanoma. Naktimis karšta budavo vien tik su trumpikėmis, o jau 9 ryte, išėjus į lauką pasitikdavo ta pati, rodos amžinai tavęs laukianti karšto oro siena. Ką dar reikėtų paminėti, tai tarakonai, jų ten yra visur, tarkim eini gatve ir šalia bėga mažas blizgantis vabalėlis, bet vietiniai juos saugo ir gerbia, tad nevertėtų nusigasti pamačius. Tai tiek trumpai  apie šią, poilsinę mūsų kelionę. Sakome, kad Kos’as tikrai geras pasirinkimas tiek finansine, tiek visomis kitomis prasmėmis, jei norit gerai įdegti, Jūsų vieta ten. Galbūt perskaitę šį įrašą susigundysite ir kitos mūsų kelionės metu norėsite prisijungti ;D See ya

     Nors jau praėjo pora savaičių nuo mano išvykos į Latviją, bet įspūdžių dar pilna galva ir skubu jais pasidalinti su jumis, kol saulė neištirpdė jų kartu su sniegu, pagaliau pamažu paliekančiu mūsų kiemus.
    Viskas prasidėjo nuo netikėto tėčio skambučio vasario 15-osios išvakarėse, pasiūlymas buvo išties viliojantis – aplankyti broliukų slidinėjimo “kurortus”. Prieš keletą metų jau buvo tekę pasisvečiuoti Siguldos apylinkėse, ant Žagarkalnio, tąkart turėjau tikrai gerą laiką, tad ir šįkart ilgai dvejoti neteko. Ir jau kitą rytą keturių žmonių ekipažas judėjo šiaurės kryptimi, kol po nelabai varginančios, 5 valandas trukusios, kelionės pasiekė išsvajotąjį tikslą. Šį kart nusprendėme palikti Žagarkalnį ramybėje ir atsiduoti vos už 500m. esančioms Ozo kalno trasoms.
     Tačiau prieš traukiant lauk “lentas” turėjome pasirūpinti nakvyne. Po neilgai trukusių paieškų, apsistojome už kelių kilometrų nuo trasų esančiame “Rakši – atpūta komplekse” Ten didelė kaimo turizmo sodyba, su pirtimis, keturračiais ir !!! kupranugariu, bei būreliu lamų ir kalnų ožių !!! Latvijos miškuose,spaudžiant -20. Kažkoks minfuck’as, na bet tėčiui ir dviem jo bendradarbiams gyvulėliai suteikė daug džiaugsmo ir jie krykštaudami 20 minučių kankino juos fotoblykstėmis. Orait, su dykumų karaliu baigta, susikrauname mantą ir ruošiamės smagiam vakarui. Nakvynė ir pirtis žmogui – 100ltl, sakyčiau visai nieko sandoris.

     Pasiekiam trasą jau antroje dienos pusėje, nusiperkame bilietą visai dienai (už 7 latus) ir sagstomės apkaustus. Įjungtas dirbtinis apšvietimas, veikia sėdimasis keltuvas, kuris laaaabai padidina čiuožinėjimo kokybę, bent jau man, čiuožiant snieglente, nes kojos žymiai mažiau pavargsta, nei kylant į kalną su “pašikniuku”. Trasos jau išvažinėtos, kai kur susidaręs net grynas ledas, na ir atspalvis jo kažkoks keistas, kaip paaiškėjo vėliau, todėl, kad vanduo sniego patrankoms imamas iš daubos apačioje esančios upės. Na trumpai apie trasas:  dvi pagrindinės, viena aštresnė, kita švelnesnė, šalia dar vingiuoja ir extreem trasa snieglentininkams, toliau miškelyje – rogučių trasa, visos jos nėra trumpos, apie 500m. ilgio. Šalia trasų yra kelios kavinės, kur galima užkati ir pasišildyti. Pirmąją dieną pralakstėm 4 valandas ir važiavom atgal pas kupranugarį, kur mūsų laukė pirtis ir šiltos, minkštos lovytės, matyt prikimštos kupranugario vilnos
     Antroji diena buvo kiek šaltesnė, -22 laispniai. Teko palaukti kol įdienos ir atšils. Apie 12 valandą oras jau tinkamas ir mes vėl ant kalno. Šįsyk veiksmas truko 5 valandas, po kurių jau buvau velniškai pavargęs + labai skaudėjo užpakalį ir koją, nes neskaičiuojant daugybės mažų “zuikių”  vieną pagavau tokį didelį, kad rimtai pagalvojau susilaužęs dubens kaulus ar net nugarą, tačiau ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai. Padarom keletą nuotraukų ir atsisveikinam su Ožio kalnu, tiksliau, kaip vienas bendrakeleivis pastebėjo – nėr ten jokio kalno, tik griovys, na, bet svarbu yra kur kojas pramiklint. Tad jei norite gerai praleisti dieną, ar savaitgalį, siūlau aplankyti Latviją, manau, kad tikrai vertą, bent jau kol Lietuvos “trasos” nepasieks panašaus lygio.

0 laipsnių lauke ir purškiantis lietutis mūsų neišgasdino, ir šeštadienį po pietų, Kalitos kalno link, pajudėjo kauniečių ekipažas. Nors būkštavome dėl prasto oro, tačiau dvi trasos veikė ir buvo visai neblogos būklės. Pagrindinės trasos ilgis – 250m, viskas apšviesta, yra keletas tramplynų, veikia mano vadinamasis “apžergiamasis” keltuvas Šįsyk atsisakiau slidžių ir išsinuomovau snieglentę, nes buvau pasirengęs įvaldyti šitą darba Dar prisikalbinau brolį ir jo draugą. Nuo ko pradėti nelabai žinojom, tad iš anksto buvom susitarę su instruktorium, kurio kontaktai yra Kalitos kalno tinklalapyje. Pamoka tikrai buvo naudinga, parodė pradinę stovėseną, kaip kontroliuoti čiuožimo kryptį, paaiškino kaip kilti keltuvu (su snieglente tai šiek tiek sudėtingiau, nei su slidėmis), kelis kart kartu nusileido nuo kalno ir maždaug po pusės valandos baigiau “apmokymus”. Tada jau pagavau kaip ten kas ir pradėjau po truputį praktikuotis pats, turiu pripažinti, kad kritau nemažai, bet ne leisdamasis nuo kalno, o kiltamas į jį, ir pastebėjau, kad ne aš vienas, o ir kiti žmogai su board’ais. Na bet nieko, praktika daro savo ir manau laikui bėgant situacija gerės. Kas čia dar… ai, šalia trasų beabejo yra keli įrangos nuomos punktai (slidės/snieglentės), ale kavinukė, kur galima rasti atsigėrimų ir užkandžių, minimaliai, bet visvien geriau nei nieko. Trasos dirba: darbo dineomis nuo 13val. iki 23val., šeštadienį nuo 10val iki 23val. ir seskamdienį nuo 10val. iki 22val., tad jei kas susigundysit, turėkit omeny Keltuvo ir įrangos nuomos įkainius, instruktorių kontaktus, bei tiesioginį vaizdą iš trasų galite gauti apsilankę www.kalitoskalnas.lt na o čia keletas nuotraukų. Peace

Turbūt pirmą kartą per 18 savo trumpo gyvenimėlio metų mačiau ir girdėjau, kaip spalio mėnesio antroje pusėje griaudi ir žaibuoja. Keista! Ką čia daugiau bepasakysi…kažkokios anomalijos gamtoje vyksta, gal pasaulio pabaigos pranašai yra teisūs ir galas iš tikrųjų artėja?? Tačiau kolkas gyvenimas tęsiasi ir aš stengiuosi mėgautis jo teikiamais malonumai. Jau ne kartą savo įrašuose esu minėjęs, kad kelionės – viena iš didžiausių mano aistrų, tad šiandien pasidovanojau sau išankstinę gimtadienio dovaną – kelionę į ypatingą šalį – Olandiją, ten, kur daviau žodį būtinai sugrįšiąs ir dabar jį tęsiu. Lapkričio 27d. Ryanair’o lėktuvu skrisiu iki Diuseldorfo, iš ten traukiniu į Roterdamą, kur manęs lauks ten studijuojantis ir gyvenantis draugas Jonas. Na, o tada 5 super mega awesom dienos viename didžiausių Olandijos uostų, tačiau tikiuosi, kad pavyks aplankyti ir Amsterdamą, miestą, kur sustoja laikas. Taigi tokios naujienos, na o įspūdžiai iš kelionės, žinoma, bus aprašyti ir patalpinti blog’e. Laukiam!