Septintosios dienos ryte atsisveikiname su Adamu ir sėdame į traukinį, kuris veža mus į Belgijos miestą Antwerpeną, ten persėdame į vietinį traukinuką, kuris važiuoja gan lėtai ir leidžia mums pasigrožėti raudonų plytų namukais ir kukurūzų laukais. Apie 3h vietos laiku pasiekiame miestelį Geel, kuri turėtų gyventi mano draugas Artūras, tačiau paskutines dvi dienas negalėjome jam prisiskambinti, todėl važiavome nežinodami ar išvis jį surasim. Po n -tojo bandymo ragelyje pasigirsta Arto balsas, kuris paaiškina, kad šiuo metu dirba ir galės pasiimti mus tik 5h. Taigi dar 2 valandas pramogaujame prie geležinkelio bėgių. Penkios po penkių pasirodo Arta su kambarioku, labai nudžiugindami mus savo lietuviškais veideliais. Nors miestelyje gyvena apie 35 tūkst gyventojų, jaučiuosi tarsi ramiame priemiestyje (Galbūt dėl to, kad Geel įsikūre nemažai psichikos ligonių priežiūros įstaigų ;D ). Prisibijodami Arto ir Gienos nuomojamo buto šeimininkų, greit pasidedame kuprines ir pėdiname į super marketą pasipildyti alaus ir mėsainių atsargas 
Nors saulė jau eina vakarop, nepraleidžiame progos pasiimti kamuolį ir išbandyti Arto taip giriamo miestelio stadiono. Nuėję liekame maloniai sužavėti. Aplink stadioną puikuojasi dar mažiausiai 10 futbolo aikštelių, puikiai išpuoselėtų ir prižiūrimų, čia įsikūrusi ir futbolo mokykla. Kitaip nei Lietuvoje čia ateiti ir žaisti gali kiekvienas, nieks neišvarys ar nepaprašys mokesčio. Iš kažkur išdygsta čia gyvenančių čečėnų grupelė ir pasiūlo sužaisti draugišką mačą, mes sutinkame. Taip sportiškai ir linksmai praeina vakaras Belgijoje. Sutemus vis dar sėdime vienoje iš aikščių ir dalinamės įspūdžiais. Galiausiai patraukiame namo, kur vakarojame ir ragaujame lauktuves iš Olandijos. Deja laikas bėga greitai, šeimininkų ryte laukia darbas ir norim to ar ne, tenka eiti pailsėti 
Ryte padėkojame už svetingumą ir lipame į traukinį, kuris nugabena mus atgal į Antwerpeną. Ten papusryčiaujame ir sėdame (ko gero) į patį prabangiausia ir greičiausia traukinį visos kelionės metu, kuris 350km/h greičiu mus neša meilės miesto link Kraštovaizdis už lango labai pastebimai keičiasi, dangus visiškai mėlynas, kyla oro temperatūra, jaučiasi ir matosi, kad važiuojame į pietus.
Išlipus iš vėsaus, kondicionuojamo traukinio, Paryžius mus pasitinka karšto oro banga. Išsinagrinėjame miesto žemėlapį ir transporto shemą, pasirodo mums reikia į kitą miesto galą, kur mūsų lauks Rapolo draugė. Kadangi turime dar daug laiko keliaujame pėsčiomis. Šurmulynas, prekeiviai, turistai, prostitutės, pensininkai – tikras tautų katilas. Leidžiamės į požemius ir lipam į metro, turime nusigauti į verslo rajoną prie naujosios arkos. Ten prisėdame ant laiptų ir stebime žmones, laukdami, kol pasirodys mūsų tautietė 
Pasirodo Ji. Važiuojame į priemiestį, pakeliui gauname naudingų patarimų ir žinių kaip susiorentuoti Paryžiuje. Šeimininkė ir jos vaikinas prancūzas mus maloniai priima, gauname atskirą kambarį, galimybę pagaliau normaliai nusiprausti, pasinaudoti internetu. Tą vakarą liekame namie ir kaupiame jėgas 4 dienų Paryžiaus šturmui
Penktadienio vakarą, planavome žaisti pokerį, susitikome su Tomu, Donatu ir Mindaugu ir nuėjom į kazino “Pas Žilvį”, bet paaiškėjo, kad mes per anksti ir kazino dar nedirba. Lauke šalta ir tikrai ne pati geriausia vieta “stumti laiką”. Mus išgelbėjo iš toli šviečianti “Rimi” iškaba. Nuėję į parduotuvę pasiskirstėme poromis ( aš su Mindaugu ir Tomas su Donatu ). Užduotis buvo per 15 min surasti ir nupirkti kuo daugiau skirtingų prekių už 2Ltl. Nors žmonės ir šnairavo į mus, bet turiu pripažinti, kad buvo visai smagu, sakyčiau net labai smagu. 
Loading ...