Visada žinojau, kad rūkymas kenkia. Tėvai grasė pirštu, mokykloje biologijos mokytoja rodė šokiruojančias nuotraukas, tikrai ne viena ir ne du kartus mačiau, girdėjau, skaičiau, ir netgi jaučiau, kad TAI yra blogis. Aktyvus rūkorius niekada nebuvau, bet karts nuo karto dūmą patraukdavau. Derėjo čiulpti galą prie kavos, po sunkaus egzamino, ar baisiai susinervinus, na o jei jau “chebra” eidavo pašvampt, negi liksi vienas? Atrodo nesamonė, supranti, kad blogai elgiesi, bet vistiek darai, kaip mažas vaikas, nesuvokiantis būsiančių pasekmių.
Ir šiandien pamačiau ištrauką iš laidos “Paskutinė instancija”, tai taip ir likau sėdėti kokiam pusvalandžiui priešais kompiuterio ekraną. Laida gal ir ne žurnalistinio idealumo viršūnė, o ir apie vedėją turių susidaręs ne labai teigiamą nuomonę, bet jau kaip parodė, tai parodė, nusukti akis ir pasakyti “ai dzin” negaliu. Visiems draugams ir pažįstamiems rūkoriams primygtinai siūlau pasižiūrėti ir pagalvoti apie cigarečių keitimą į, pavyzdžiui, čiulpinukus Na o pamatę mane su cigarete burnoje, galite drąsiai vožti į veidą, bus verta…
Filmuko kūrėjai abu telefonus iš vienodo aukščio meta po 3 kartus ir po kiekvieno susidūrimo su žeme nagrinėja padarytus pažeidimus, na o video pabaigoje išaiškėja nugalėtojas-patvarusis, kuris neseniai atsirado kasdieninių daiktų tarpe. Siūlau pasižiūrėti vaizdo įrašą ir galbūt tai, ką pamatysite, nulems Jūsų pasirinkimą renkantis išmanųjį telefoną.
p.s. O gal tai tiesiog partizaninė Samsungo reklama?
Šį kartą jūsų dėmesiui pateikiu savo dėdės Kęstučio pasakojimą apie nuotykius žingsniuojant Šv. Jokūbo keliu, Atlanto vandenyno link. Kad krikštatėvis turi pasakotojo gyslelę, jau seniai žino visa giminė. Jis pasakoja, kaip pirko pieną parduotuvėje ir priverčia už pilvų susiėmus verkti visą močiučių, vaikų ir tėvų armiją, susėdusia aplink šventinį stalą, o tai, mano galvą nelengva užduotis. Keliauja ir turistauja jis išties nemažai, tad keista, kad įspūdžiai sugulė į lapus tik dabar. Nors, kaip sako, geriau vėliau, nei niekada. Draugai, apsiaukite dulkėtus batus ir pirmyn Camina de Santiago keliu…
Paskutinę 2011 m. vasaros dieną, merkiant lietui stovėjau Cabo Fisterra iškyšulio pabaigoje ir žiūrėjau į Atlanto vandenyną. Toliau eiti nebebuvo kur, nebent plaukti. Labiausiai į Vakarus nutolusiame Ispanijos taške atsidūriau savo plaukuotomis kojelėmis perpėdinęs šią valstybę iš Rytų – nuo Saint Jean Pied de Port, Prancūzijoje. Spontaniškas noras kiek prasieiti Šv. Jokūbo (Camino de Santiago) keliu, virto į beveik mėnesį trukusią kelionę šiauriniais Ispanijos regionais.
Pagaliau ir mes susilaukėme truputėlio spaudos dėmesio, apie mano ir Dominyko projektą rašo Balsas.lt portalas, kviečiame paskaityti. NUORODA Į STRAIPSNĮ
O čia naujausias mūsų darbas kartu su “Liūdnais slibinais”
Na o pamatę mane su cigarete burnoje, galite drąsiai vožti į veidą, bus verta…
Loading ...