Todas :: The book of my life

Sunki diena po išleistuvių vakarėlio, puikus laikas aprašyti kelionę, į kurią važiavau iškart po egzaminų. Aš, Deividao ir Lauris pasičiupome pigius bilietus skrydžiams Kaunas – Briuselis (Charleroi) – Pisa – Briuselis (Charleroi) – Kaunas. Už 4 skrydžius suplojome tik po 50ltl vienam žmogui. Birželio 14d, iškart po paskutinio egzamino pradėjau gyventi kelionės nuotaikomis. Laurio pageidavimu dar apkirpau jį mašinėle (išėjo puiki, karšto klubų liūto šukuosena) ir tik apie 12h nakties pradėjau krautis daiktus, tokia mano tradicija,  kuprinę prigrūsti paskutinę minutę…

…išaušta rytas, nors miegojau tik 5h nuovargio visiškai nesijaučia, užkandu ir skubu į oro uostą, kur susitinku Deividao ir Laurį, paskutinį kart paragaujame lietuviško alaus, kurį, beja, Lauris išrinko labai taikliai – Euro , ir skubame praeiti daiktų patikrinimą. Laukimo salėje sutinkame Joną, kuris skrenda ten pat kur ir mes – į Briuselio pietinį oro uostą, tiksliau į Charleroi miestą. Lipame į jau gerai pažįstamą Ryanair lėktuvą ir mėgaujamės 2val. trukmės skrydžiu virš Europos. Pats Charleroi – tikrų tikriausia skylė, todėl ten neapsilankę tikrai nieko neprarasite. Parduotuvėlėje, esančioje nuo oro uosto apie 1km apsiprekiname gaiviaisiais gėrimais ir laukiame rytojaus skrydžio į Pisą. Oro uoste praleidome beveik parą, tai laikas truputėlį prailgo, tačiau mintinai išmokome nuolatos rodomą filmuką apie oro uosto tvarką. Pats oro uostas tikrai neblogas, miegot leidžia, tik apsauga pažadina visus 4h ryto, tad ant žemės miegoti nebegalima, nebent sėdint ant suoliuko (šitą reikalą irgi įvaldėm).

Turbūt laukiamiausias kelionės etapas buvo Italija, todėl jau nuo ankstyvo, antrosios kelionės dienos ryto nekantravome, kada gi pateksime į karštuosius viduržemio jūros paplūdimius ;D Italija pasitiko apsiniaukusiu, tačiau labai šiltu oru. Žmonės energingi ir labai bendraujantys, tad jautėmės kaip bičių avilyje. Pisa yra truputėlį toliau nuo jūros, tad nieko nelaukdami nuvykome į traukinių stotį ir įsigijome bilietus į Livorno miestelį, esantį prie jūros. Važiuodami jau pradėjome svajoti, kaip maudysimės vėsiose bangose, deja mūsų norams nebuvo lemta greitai išsipildyti, po kiek laiko supratome, kad važiuojame per ilgai, nes iki Livorno turėjo būti tik 15-20min trukmės kelionė. Maždaug po 1h pasiekėme paskutinė stotelę ir sužinojome, kad esame Florencijoje Iki kito traukinio turėjome dar valandą, tad paskubomis apžiūrėjome miestą, nusipirkome vyno. Kelionė atgal į Pisą – 10 eurų, ar mes tiek mokėsime? Žinoma, kad ne. Nuvažiavus gal 1/3 kelio atėjo kontrolierius ir mums teko išlipti miestelyje X. Lauris išsimaudo vietinėje upėje, užkandame ir lipame į kitą traukinį, šįsyk laimė šypsosi mums ir niekas bilietų nebetikrina.  Sėkmingai pasiekiame Pisą, tada greitai ir Livorno. Šilta, šviečia vakarėjanti saulė ir mes puolame ieškoti jūros. Pakeliui randame marketą, kuris pradžiugina puikiomis vyno kainomis. Pasinaudojame viešuoju transportu ir pasiekiame miesto pakraštį, kur mūsų jau laukia mini paplūdimiukas (visur kitur uolos ir panašus shh). Saulė jau gęsta jūroje, o 3 sukaitę lietuvaičiai šoka į bangas. Viskas būtų gražu, bet čia ir vėl prasidėjo įvairiausi BET. Vanduo stipriai sūrus, ant kūno liko nemažai druskų, gylio nėra, tenka eiti toli, o visas dugnas pilnas akmenų ir MOLIUSKŲ!!! Susipjaustėm kojas, ir dingo noras maudytis. Bet bent jau pasidėjome pliusą prie punkto “pabūvoti karščiausiame Italijos paplūdimyje”. Oras šiltas ir naktį, susėde prie jūros vakarieniaujam užsigerdami Itališku vynu. O jo buvo daug Nors vaizdas į jūrą buvo labai romantiškas, bet vynas ir nuovargis darė savo ir teko eiti miegoti į prie pat esantį parkelį, kuriame, bent jau aš, pailsėjau puikiai. Ryte užsukame į kavinę išgerti itališkos kavos, Deivis tvarkosi kojas, kurias susižalojo gan stipriai. Užsukame į parduotuvę maisto, tada grįžtame į paplūdimį tikėdamiesi dieną praleisti ant smėliuko. Užkandame, horizonte matosi juodi debesys ir žaibai, bet eiti kažkur kitur labai tyngime, todėl nekreipdami dėmesio užkandžiaujame toliau, kol debesys užtemdo visą dangų ir prasideda labai labai labai stipri liūtis. Bėgame slėptis po palme, bet tai jau nei kiek negelbėja, todėl kiaurai permirkstame. Lauris sulaukia daug dėmesio besitaškydamas gatvės balose su maudymosi šortais. Audrai pasibaigus, bandome džiovinti visą savo turtą, neužilgo vėl pradeda lyti, todėl pasiprašome prieglobsčio netoliese esančioje gelbėtojų stotyje, kur mus gan maloniai sutinka. Lietui pasibaigus, nutariame, kad jau gana karštojo paplūdimio linksmybių ir laikas grįžti į Pisą, Pasigauname traukinį ir nė nespėjus mirktelti grįžtame. Pakeliui dar buvo kilusi mintis įkopti i pro traukinio langą matomą kalną, bet dėl sužalotos Daividao kojos teko atidėti planus kitam kartui. Grįžus į Pisą oras pasitaiso, pėsčiomis einame prie garsiojo pasvirusio bokšto ir kaip ir priklauso padoriems turistams – nusifotografuojame. Likusią dienos dalį chillinam saulės atokaitoje ir stebime vietinį šunų mylėtojų klubo susirinkimą bei nevaldomas jų augintinių aistras viešumoje Vakarienei – itališka pica, dar vienas pliusas “ką reikia padaryti” sąraše. Pasižiūrime pasaulio futbolo čempionato rungtynes, o grįždami į stotį patenkame į kick box’o turnyrą, kuris vykstą gatvėje, tad dar ten paganome akis. Nusigauname į oro uostą, kur tikimės ramiai praleisti naktį, bet mūsų norams išsipildyti nebuvo lemta. Tik spejus pasidžiauti kojines ateina apsauginis ir pareiškia, kad turime 15min iki uždarymo ir durys vėl atsivers tik 4h ryte ir tai mus ganėtinai nuliūdina. Lauke susistumiame lovą iš 2 metalinių suoliukų ir prabangiai ilsimės šalia geležinkelio bėgių, o sulauke 4h ryto skuodžiame i šiltą, minkštas kėdes turintį Galilėjo Galilėjaus oro uostą. Rytinis švaros metas oro uosto tualete ir mes pasiruošę palikti Italiją vardan Europos sostinės – Briuselio.

Apibendrindamas pasakysiu, kad į Italiją dar grįšiu, nes man ten labai patiko. Kainos normalios, šilta, mano akiai malonus kraštovaizdis, priimtinas žmonių gyvenimo būdas ir daug gražių, stilingų, tamsiaplaukių merginų. Patiko

p.s. Jei ką ir praleidau, tikiuosi, kad Deividao ir Lauris papildys mane komentaruose. Pirmos dalies pabaiga.
p.s.s Dėl nepaaiškinamų priežąsčių, blogas pagedo ir neleidžia man įsikelti nuotraukų, tad kol problemos neišspresiu, nuotraukų nebus

Netyčiom. O gal ir ne. Pamačiau. Veidaknygėj. Žaibas. Sicilietiškas. Dar kart įsižiūriu. Tikrai tikra. Patiko. Retas atvejis. Banali frazė. Kalba. Miela. Kvietimas į karštą pasimatymą. Deja. Jokios romantikos. Tadas liūdi. Rugsėjį.
—
Čia jau, Siga, nebepasakytum, kad man visos nepatinka.

Vakarykštį mano piktąjį įrašiuką pakomentavo Adis: “O dabar išvardink Top-5, ką gero, naudingo ar bent įdomaus nuveikei gyvenime Ir svarbiausia – gero, naudingo ar įdomiaus – ne sau .” Na atrodo paprasta kaip du kart du, bet taip pagalvojau neperskaitęs sakinio iki galo. Paskutiniai du žodžiai apvertė viską aukštyn kojom…”gero ne sau”…Jau seniai supratau, kad esu egoistas, tai mano pasamonėje, kad ir kaip man tai nepatinka. Tačiau negi mano vardo nepuošia nei vienas geras darbas?? Ir tada aš susimąsčiau…

…ir mąsčiau ilgai…

…ir sumąsčiau va ką: jokio didelio žygdarbio nesu padaręs, skęstančio neišgelbėjau, organų neaukojau, serijinio žudiko nesučiupau, bet stengiuosi daryti geras smulkmenas, ne kartą parodžiau kelią, pakeičiau mašinos ratą moteriškei, užleidau atsisėsti seną žmogų, padėjau įkelti invalidą su vežimėliu į autobusą, išklausiau, daviau patarimą, dirbau kitų labui, aukojau labdarai ir visada įmetu litą išmaldos prašančiai senutei, čia mano silpnybė, negaliu praeiti . Atrodo paprasti, kasdieniški dalykai, tačiau tai yra mano mini žygdarbiai. Na o nusikaltėlį dar kada nors pagausiu…

1. Nekenčiu artėjančio anglų k. egzamino, nes jis apkartina mano saldų ir nerūpestingą gyvenimėlį
2. Nekenčių savo nesveiko potraukio lažyboms. Reiktų gydytis.
3. Nekenčių Green’o, kad nesugrabaliojo to kamuolio ir atnešė į mano piniginę tuštumą, kuri ten bus dar ilgai.
4. Nekenčiu Green’o!!!
5. Vis dar nekenčiu Green’o…

“Henku Mūdžiu tu nebūsi” – sako man Deividao. Ale per retai rašau. Tačiau drįsiu pastebėti, kad ir Henkui nelabai jau tos mintys noriai į galvą ateidavo. Užtat savo kūrybinius sugebėjimus išnaudodavo kitoje erdvėje – miegamąjame…tik ar buvo laimingas – neaišku. Serialai liks serialiais, ten viskas gražu. Žmonės žiūri juos, nes mato tai ko jiems trūksta, arba tai, ką labai norėtų turėti. Tik reklamos trukdo, neleidžia normaliai užsikaifuoti: Daktaro Levino juostelės, daktaro Taiso kaulažolių tepalas ir butelis auksinės platininės kosminės degtinės – tai, ko reikia lietuviui, lenkiančiam nugarą mylimoj gimtinėj. Bet jau geriau reklamos, nei kostiumuotų paršelių veideliai, išpūstomis akimis, sakantys: “Aš juk nieko nevogiau, aš nieko nepadariau, mane pakišo, aš skųsiuosi”. O kol jie skundžiasi, vargšų pensininkų nuo mirties neišgelbėja nei daktaras Taisas, nei Levinas. Ir niekam tu žmogau nepasiskųsi. Niekam neįdomu. Tik jaunimas “bėga” į užsienį, ir aš juos suprantu, gelbėja savo subines, nes nuo gero juk niekas nebėga…

Gal ir man kada teks susikrauti lagaminus, bet kolkas neskubu. Mama pavalgydina, litą ant ledų duoda, vis neblogai. Kartais ir kokį serialą leidžia per TV pasižiūrėti…pasaka tiesiog, bet ji greit baigsis. Baigiau mokyklą – priėjau kryžkelę. O kur dabar? Kartais garsiai paklausiu šito, tik konkretaus atsakymo taip ir nesulaukiu, turbūt tinka visi variantai. Nee, bet aš juk Tadas, man bet kur netinka. Noriu mokytis viešąją komunikaciją VDU, arba informologiją VU. Tikiuosi ponas Dievas nori to paties. Amen.

Tačiau rugsėjis, mano akimis žiūrint, dar toli. Derėtų apžvelgti, kokie gi įvykiai laukia manęs artimiausioje ateityje. Birželio 14d.  – anglų kalbos valstybinis egzaminas – paskutinis brūkštelėjimas mano kukliame, vidurinio išsilavinimo šarže, kuris lydės mane visą gyvenimą (arba ne). Iškart po to skrendam į Europą, pažiūrėti, kaip gyvena tikri europiečiai. Varom tryse, visi garsūs, pasaulyje pripažinti išgyvenimo meistrai. Tadao, Deividao, ir Lauris Ly. Gedime tik Žiogo, kuris iškeitė mus į šeimyninę kelionę su žmona. Na ką padarysi, viskam ateina laikas. Kelionės metu stengsimės daryti video reportažus, kad grįžę galėtumėm parodyti jums ir patys pasižiūrėti prieš miegą. Juk ekrane viskas gražu, po to ir košmarai nebekankina. Na o grįžus reikėtų dirbti, na bet čia frazė irgi iš kito pasaulio. Regis šiemet tai nelabai pavyks, teks palaukt geresnių laikų, tik baisu, kad taip ir pensijos galiu sulaukt…

Na o ryt poryt turėčiau pamaloninti arba sudirginti jūsų akis nuotraukomis, kurias sukūrė FED5 ir mano galva. Tai tiek šiam vakarui. Keistai gavos, bet parašiau, labai jau Deivis zyzė…

p.s. Gal kas turi kokį darbo pasiūlymą kandžiam, ironiškam ir savimi pasitikinčiam šikniui? Siūlyti ir erotišką*