Todas :: The book of my life

Septintosios dienos ryte atsisveikiname su Adamu ir sėdame į traukinį, kuris veža mus į Belgijos miestą Antwerpeną, ten persėdame į vietinį traukinuką, kuris važiuoja gan lėtai ir leidžia mums pasigrožėti raudonų plytų namukais ir kukurūzų laukais. Apie 3h vietos laiku pasiekiame miestelį Geel, kuri turėtų gyventi mano draugas Artūras, tačiau paskutines dvi dienas negalėjome jam prisiskambinti, todėl važiavome nežinodami ar išvis jį surasim. Po n -tojo bandymo ragelyje pasigirsta Arto balsas, kuris paaiškina, kad šiuo metu dirba ir galės pasiimti mus tik 5h. Taigi dar 2 valandas pramogaujame prie geležinkelio bėgių. Penkios po penkių pasirodo Arta su kambarioku, labai nudžiugindami mus savo lietuviškais veideliais. Nors miestelyje gyvena apie 35 tūkst gyventojų, jaučiuosi tarsi ramiame priemiestyje (Galbūt dėl to, kad Geel įsikūre nemažai psichikos ligonių priežiūros įstaigų ;D ). Prisibijodami Arto ir Gienos nuomojamo buto šeimininkų, greit pasidedame kuprines ir pėdiname į super marketą pasipildyti alaus ir mėsainių atsargas Nors saulė jau eina vakarop, nepraleidžiame progos pasiimti kamuolį ir išbandyti Arto taip giriamo miestelio stadiono. Nuėję liekame maloniai sužavėti. Aplink stadioną puikuojasi dar mažiausiai 10 futbolo aikštelių, puikiai išpuoselėtų ir prižiūrimų, čia įsikūrusi ir futbolo mokykla. Kitaip nei Lietuvoje čia ateiti ir žaisti gali kiekvienas, nieks neišvarys ar nepaprašys mokesčio. Iš kažkur išdygsta čia gyvenančių čečėnų grupelė ir pasiūlo sužaisti draugišką mačą, mes sutinkame. Taip sportiškai ir linksmai praeina vakaras Belgijoje. Sutemus vis dar sėdime vienoje iš aikščių ir dalinamės įspūdžiais. Galiausiai patraukiame namo, kur vakarojame ir ragaujame lauktuves iš Olandijos. Deja laikas bėga greitai, šeimininkų ryte laukia darbas ir norim to ar ne, tenka eiti pailsėti
Ryte padėkojame už svetingumą ir lipame į traukinį, kuris nugabena mus atgal į Antwerpeną. Ten papusryčiaujame ir sėdame (ko gero) į patį prabangiausia ir greičiausia traukinį visos kelionės metu, kuris 350km/h greičiu mus neša meilės miesto link Kraštovaizdis už lango labai pastebimai keičiasi, dangus visiškai mėlynas, kyla oro temperatūra, jaučiasi ir matosi, kad važiuojame į pietus.
Išlipus iš vėsaus, kondicionuojamo traukinio, Paryžius mus pasitinka karšto oro banga. Išsinagrinėjame miesto žemėlapį ir transporto shemą, pasirodo mums reikia į kitą miesto galą, kur mūsų lauks Rapolo draugė. Kadangi turime dar daug laiko keliaujame pėsčiomis. Šurmulynas, prekeiviai, turistai, prostitutės, pensininkai – tikras tautų katilas. Leidžiamės į požemius ir lipam į metro, turime nusigauti į verslo rajoną prie naujosios arkos. Ten prisėdame ant laiptų ir stebime žmones, laukdami, kol pasirodys mūsų tautietė

Pasirodo Ji. Važiuojame į priemiestį, pakeliui gauname naudingų patarimų ir žinių kaip susiorentuoti Paryžiuje. Šeimininkė ir jos vaikinas prancūzas mus maloniai priima, gauname atskirą kambarį, galimybę pagaliau normaliai nusiprausti, pasinaudoti internetu. Tą vakarą liekame namie ir kaupiame jėgas 4 dienų Paryžiaus šturmui

Ryte keliamės ir traukiame pravėdinti bezdalų, bei ko nors užkąsti. Komunalininkai tvarko gatves po vakarykščių linksmybių, gatvėse labai nedaug žmonių, visi, matyt, ilsisi, tik keli vietiniai dviračiais keliauja į darbą. Tiesiog vaikštinėjame saulės nušviestomis gatvelėmis, jaučiasi lengvas jūrinis brizas. Pamažu atsidarinėja parduotuvėlės, kavines ir kitos įstaigos. Oras nyderlanduose keičiasi labai dažnai ir netikėtai, gauname lietučio ir vėl pasirodo saulė. Šią įrašo dalį apie Amsterdamą labai sunku suskirstyti į dienas, tuo labiau į dienos etapus. Tiesiog buvo 4 dienos pagundų mieste, bet visas laikas atrodo vientisas ir nedalomas Per tas dienas išvaikščiojom visą miesto centrą, kuris, pasikartosiu, yra labai gražus, skanavome alų sėdėdami ant kanalo krašto ir stebėdami laivelius, matėme kelis mimų pasirodymus, Rapolas nepatingėjo nueiti į Van Gogo muziejų. Rytais valgėme namie, parduotuvėje pirktą maistą, o pietus ir vakarienę – mieste. Tai dažniausiai buvo kebabai ir kitoki pigiausi ir ten nesunkiai randami užkandžiai.
Pats veiksmas prasideda vakare, kai sutemsta. Visi barai ir cofishopai pilni, ore tvyro skanus skanus žolytės kvapas, būriai žmonių traukia į Red lights district, kas tik paganyti akis į mergaites mojančias iš vitrinų, o kas ir kažko daugiau. Ant kiekvieno kampo stovi po juodaodį “dealerį” siūlantį įsigyti “sniegelio” ir kitokių dalykėlių, tačiau mes šiomis prekėmis nelabai suinteresuoti, todėl į kalbas nesileidžiame. Mergaitės pagrindinėję gatvėję visai gražios, tačiau brangios, o nuėjus į kokį skersgatvį akį rėžia didelės, baisios ir žinoma pigios negrės (kurios daužo į langą ir rodo nepadorius gestus ;D ) Policijos ten nelabai rasi, per 4 dienas mačiau gal tik 2, važiuojančius dviračiais, bet ir tai nelabai panašūs į lietuviškus “mentus”. Dar Amsterdame aplankėme “smallest pub in the town”, kur tikrai ilgai ir maloniai paplepėjome su jo savininku Vėliau pirkome įvairius suvenyrus, net susigundžiau nusipirkti olandišką apdarą (ale tradicinį, ar bent jau modernią jo versiją).
Reziume tokia: aDame gali rasti ir romantiką ir linksmybes, universalus miestas. Tik važiuojant ten linksmintis, siūlyčiau važiuoti su didele draugų kompanija Ir tikiuosi ir aš ten dar kadanors sugrįžti

( Kažkoks nevykęs įrašas, labai jau mintys galvoje padrikos   )