Tadas :: Mano gyvenimo knyga

  Dviratis – vienas geriausių mano draugų laisvalaikiu. Jis neprašo valgyti ir nesako jokių “aš dabar užsiėmęs”, “gal kitą kart susitinkam?”. Kitaip sakant – sėdi ir važiuoji.
  Mėgstu tiesiog įsimesti į kurinę kažko užkrimsti, atsigerti, prigriebiu MP3 grotuvą ir į “trasą”.
Važiuoji sau mišku, gamta, tyras oras, dar koks gyvūnėlis per kelia prabėga ar šiaip kur krūmuose grybautojas šmėsteli. Palakstai taip valandėlę kitą, sutoji kur, obuolį sukremti, pasidairai aplink ir vėl užšokęs ant savo aparato mini pedalus…kaip tam Ostapenko hite: “..dvyyyratūkas mano niekaip nesustoja, aš mynu į prieki…blablabla..”. Po tokių pasivažinėjimų jaučiuosi kaip naujai gimęs.
  Pažiūrėjus iš kitos pusės, dviratis man taip pat ir susisiekimo priemonė. Ekologiška, pakankamai nebrangi ir svarbiausia smagi. Nereikia dejuoti, kad nėra kur važinėtis ar kad nesaugu. Kas norės – tas visada ras.
  Dviračiai buvo, dviračiai yra ir dviračiai bus ( kol bus žmonių kurie jais naudojasi )