Todas :: The book of my life

Septintosios dienos ryte atsisveikiname su Adamu ir sėdame į traukinį, kuris veža mus į Belgijos miestą Antwerpeną, ten persėdame į vietinį traukinuką, kuris važiuoja gan lėtai ir leidžia mums pasigrožėti raudonų plytų namukais ir kukurūzų laukais. Apie 3h vietos laiku pasiekiame miestelį Geel, kuri turėtų gyventi mano draugas Artūras, tačiau paskutines dvi dienas negalėjome jam prisiskambinti, todėl važiavome nežinodami ar išvis jį surasim. Po n -tojo bandymo ragelyje pasigirsta Arto balsas, kuris paaiškina, kad šiuo metu dirba ir galės pasiimti mus tik 5h. Taigi dar 2 valandas pramogaujame prie geležinkelio bėgių. Penkios po penkių pasirodo Arta su kambarioku, labai nudžiugindami mus savo lietuviškais veideliais. Nors miestelyje gyvena apie 35 tūkst gyventojų, jaučiuosi tarsi ramiame priemiestyje (Galbūt dėl to, kad Geel įsikūre nemažai psichikos ligonių priežiūros įstaigų ;D ). Prisibijodami Arto ir Gienos nuomojamo buto šeimininkų, greit pasidedame kuprines ir pėdiname į super marketą pasipildyti alaus ir mėsainių atsargas Nors saulė jau eina vakarop, nepraleidžiame progos pasiimti kamuolį ir išbandyti Arto taip giriamo miestelio stadiono. Nuėję liekame maloniai sužavėti. Aplink stadioną puikuojasi dar mažiausiai 10 futbolo aikštelių, puikiai išpuoselėtų ir prižiūrimų, čia įsikūrusi ir futbolo mokykla. Kitaip nei Lietuvoje čia ateiti ir žaisti gali kiekvienas, nieks neišvarys ar nepaprašys mokesčio. Iš kažkur išdygsta čia gyvenančių čečėnų grupelė ir pasiūlo sužaisti draugišką mačą, mes sutinkame. Taip sportiškai ir linksmai praeina vakaras Belgijoje. Sutemus vis dar sėdime vienoje iš aikščių ir dalinamės įspūdžiais. Galiausiai patraukiame namo, kur vakarojame ir ragaujame lauktuves iš Olandijos. Deja laikas bėga greitai, šeimininkų ryte laukia darbas ir norim to ar ne, tenka eiti pailsėti
Ryte padėkojame už svetingumą ir lipame į traukinį, kuris nugabena mus atgal į Antwerpeną. Ten papusryčiaujame ir sėdame (ko gero) į patį prabangiausia ir greičiausia traukinį visos kelionės metu, kuris 350km/h greičiu mus neša meilės miesto link Kraštovaizdis už lango labai pastebimai keičiasi, dangus visiškai mėlynas, kyla oro temperatūra, jaučiasi ir matosi, kad važiuojame į pietus.
Išlipus iš vėsaus, kondicionuojamo traukinio, Paryžius mus pasitinka karšto oro banga. Išsinagrinėjame miesto žemėlapį ir transporto shemą, pasirodo mums reikia į kitą miesto galą, kur mūsų lauks Rapolo draugė. Kadangi turime dar daug laiko keliaujame pėsčiomis. Šurmulynas, prekeiviai, turistai, prostitutės, pensininkai – tikras tautų katilas. Leidžiamės į požemius ir lipam į metro, turime nusigauti į verslo rajoną prie naujosios arkos. Ten prisėdame ant laiptų ir stebime žmones, laukdami, kol pasirodys mūsų tautietė

Pasirodo Ji. Važiuojame į priemiestį, pakeliui gauname naudingų patarimų ir žinių kaip susiorentuoti Paryžiuje. Šeimininkė ir jos vaikinas prancūzas mus maloniai priima, gauname atskirą kambarį, galimybę pagaliau normaliai nusiprausti, pasinaudoti internetu. Tą vakarą liekame namie ir kaupiame jėgas 4 dienų Paryžiaus šturmui

Ryte keliamės ir traukiame pravėdinti bezdalų, bei ko nors užkąsti. Komunalininkai tvarko gatves po vakarykščių linksmybių, gatvėse labai nedaug žmonių, visi, matyt, ilsisi, tik keli vietiniai dviračiais keliauja į darbą. Tiesiog vaikštinėjame saulės nušviestomis gatvelėmis, jaučiasi lengvas jūrinis brizas. Pamažu atsidarinėja parduotuvėlės, kavines ir kitos įstaigos. Oras nyderlanduose keičiasi labai dažnai ir netikėtai, gauname lietučio ir vėl pasirodo saulė. Šią įrašo dalį apie Amsterdamą labai sunku suskirstyti į dienas, tuo labiau į dienos etapus. Tiesiog buvo 4 dienos pagundų mieste, bet visas laikas atrodo vientisas ir nedalomas Per tas dienas išvaikščiojom visą miesto centrą, kuris, pasikartosiu, yra labai gražus, skanavome alų sėdėdami ant kanalo krašto ir stebėdami laivelius, matėme kelis mimų pasirodymus, Rapolas nepatingėjo nueiti į Van Gogo muziejų. Rytais valgėme namie, parduotuvėje pirktą maistą, o pietus ir vakarienę – mieste. Tai dažniausiai buvo kebabai ir kitoki pigiausi ir ten nesunkiai randami užkandžiai.
Pats veiksmas prasideda vakare, kai sutemsta. Visi barai ir cofishopai pilni, ore tvyro skanus skanus žolytės kvapas, būriai žmonių traukia į Red lights district, kas tik paganyti akis į mergaites mojančias iš vitrinų, o kas ir kažko daugiau. Ant kiekvieno kampo stovi po juodaodį “dealerį” siūlantį įsigyti “sniegelio” ir kitokių dalykėlių, tačiau mes šiomis prekėmis nelabai suinteresuoti, todėl į kalbas nesileidžiame. Mergaitės pagrindinėję gatvėję visai gražios, tačiau brangios, o nuėjus į kokį skersgatvį akį rėžia didelės, baisios ir žinoma pigios negrės (kurios daužo į langą ir rodo nepadorius gestus ;D ) Policijos ten nelabai rasi, per 4 dienas mačiau gal tik 2, važiuojančius dviračiais, bet ir tai nelabai panašūs į lietuviškus “mentus”. Dar Amsterdame aplankėme “smallest pub in the town”, kur tikrai ilgai ir maloniai paplepėjome su jo savininku Vėliau pirkome įvairius suvenyrus, net susigundžiau nusipirkti olandišką apdarą (ale tradicinį, ar bent jau modernią jo versiją).
Reziume tokia: aDame gali rasti ir romantiką ir linksmybes, universalus miestas. Tik važiuojant ten linksmintis, siūlyčiau važiuoti su didele draugų kompanija Ir tikiuosi ir aš ten dar kadanors sugrįžti

( Kažkoks nevykęs įrašas, labai jau mintys galvoje padrikos   )

Kažkada žadėjau aprašyti savo ir Rapolo nuotykius kelionėje po Europą, bet “tempiau gumą” ir galiausiai pamiršau. Šiandien nusprendžiau, kad jau seniai laikas įdėti naują įrašiuką į savo blog’ą ir prisiminiau kelionę,taigi per artimiausią mėnesį turėtų pasirodyti visas aprašymas, suskirstytas į kelias dalis.

Pirmoji diena. Ankstyvas ankstyvas rugpjūčio 5 -osios rytas, 5:20 Lietuvos laiku pajudame Lenkijos link. Veža mano tėtis. Spoksau pro langą ir kažką ramiai galvoju, keista, bet nejaučiu to įprastinio kelioninio jaudulio ir nekantrumo, atrodo, jog dar nesuvokiu, kad už kelių valandų su draugu liksime vienui vieni svetimoje šalyje ir gryšime tik už kelių savaičių. Tiksliai nežinojome nei kur gyvensime, nei kur važiuosime… Lenkijos siena, išsigryniname šiek tiek vietinės valiutos ir neužilgo būname Suwalkuose, iš kur išvyksta mūsų traukinys į Waršuvą. Šimtą kartų pasitikriname ar tai tikrai tas traukinys, kurio mums reikia, susirandame laisvą kupe ( o gal kupė? ) ir sąžiningai užpildome reikiamus punktus savo biliete.
Paskutinės frazės su tėčiu ir traukinys pajuda. Prasideda 5h trunkanti kelionė Waršuvos link. Pakeliui įlipa, išlipa milijonai lenkų, užsipildo visa mūsų kupė ir tai labai nervina, nes nebegaliu miegoti. Sėdžiu prispaudęs prie savęs ant kaklo kabančią piniginę su dokumentais ir pinigais ( Lenkija tarp keliautojų pagarsėjusi vagystėmis traukiniuose ) ir spoksau pro langą, už kurio vis dar gerai mums pažįstamas, lietuviškas kraštovaizdis. Jau suprantu savo pirmąją klaidą – nepasiėmiau mp3 arba knygos laiko “prastūmimui”. Rapolas įnikęs į V.Hugo “Vargdienius”. Belieka pavydėti ir toliau spoksoti pro langą. Tačiau ačiū Laurai, Donatui ir Vaidai, kurie kelionės išvakarėse įteikė man “Kapitono” alaus skardinę, ji praskaidrina man nuotaiką .
Artėjame link Waršuvos, kuri turi milijoną stočių, apima keistas jausmas, nes neturime patirties ir dar nežinome ar išlipsime ten, kur reikia. Tačiau viskas klostosi sklandžiai ir mes jau Waršuvos centrinėje stotyje. Vaizdas ne labai europietiškas, kažkuo primena Rusiją. Klaidžiojame milžiniškos stoties požemiais, kuriuose įsikūrę daug šlamštu prekiaujančių kioskelių. Viskas tik lenkų kalbą ir jokios tvarkos ar sistemos. Pradeda kilti nepaaiškinama neapykanta Lenkijai! Vargais negalais randame tvarkaraštį, o dar didesniais vargais negalais rezervuojamės vietą traukinyje į Berlyną, nes tiesiog trokštame greičiau dingti iš tos velnio šalies. Turime 4h iki išvykimo, todėl skanaujame lenkiškus kebabus ir šiaip žvalgomės po “Gariūnus”. Vėliau prisėdame laukimo salėje su keliais miegančiais bomžais, neaiškiais tipais ir balandžiais.

Apie 16:30 (Lenkijos laiku) pajudame Vokietijos link. Nusimato 6h trukmės kelionė, vienintelė paguoda ta, kad traukinys jau padoresnis. Per 6h sėdžiu, skaitau iš Rapolo gautą laikraštį, spoksau pro langą, vaikštau, kad atgaivinti nutirpusias kojas, valgau, miegu, gaivinuosi “Zubr” aluku.

Lenkijos – Vokietijos siena, įlipą pasieniečiai ir kažkodėl stabteli prie mūsų, patikrina dokumentus, kažką paburbą per raciją, bet tikriausiai gauna atsakymą, kad mes ne teroristai ir nueina. Ir vėl važiuojame. Sutemsta. Traukiniuose nemokamas internetas, galvoju, kad būtų smagu tureti mini loptopą. 22:30 atvykstame į Berlyno rytinę stotį. Jau jaučiasi, kad esame Europoje. Vaikštome po naktinį Berlyną vildamiesi rasti kokią vietelę apsistoti, suprantame savo antrąją klaidą – iš anksto nepasirūpinome nakvyne. Nieko nepešę grįžtame į stotį. Vėl gelbėja Rapolas, kuris eidamas pirkti mineralinio aptinka hostelio lankstinukus. Patraukiame ieškoti to hostelio, sutinkame daug keistų žmonių, praeiname pro pankų skvotą senoje gamykloje, aplink nemažai girtų vokietukų. Gauname kambarį hostelyje, nusiprausiame ir jau galime ramiai ilsėtis…