Tadas :: Mano gyvenimo knyga

Numingame porą valandų ir savijauta vėl superinė! Norėtųsi pasimėgauti odiniais oro uosto suoliukais šiek tiek ilgiau, bet Žiogas jau ragina keltis ir dar kartą apsilankyti low-prices shop “Primark”, norėdamas įsigyti dar keletą smulkmenų, kurias pamiršo vakar. Susirenkame daiktus ir einame į stotelę. Tramvajų sistemą jau puikiai “įsikirtome” ir žinome, kas kur važiuoja. 6 tramvajus veža mus iki centro. Bilieto dienai jau nebeperkame, nors tai gal ir nelabai gražu, bet pinigų atsargos senka greitai ir reikia taupyti, o kontrolės ten taip ir nepamatėme. Toliau seka apsipirkimas ir supermarketo paieškos, kurios, deja, buvo bevaisės.
Nusprendžiame važiuoti į mūsų jau pamėgtą – Penny market Dangus apsiniaukes ir oras gan žvarbus, o bemiegė naktis jėgų tikrai neprideda. Tačiau tokiems išgyvenimo specialistams kaip mes visa tai – vieni juokai. Tądien Brėmeno stadione vyksta Bundės lygos varžybos, susitinka vietos Werder ir Munich Bayern. Miestas pradeda alsuoti futbolu, tai kažkas ypatingo, Lietuvoje to nepamatysi. Žinojome, kad bilietai į tas varžybas išpirkti jau seniai, todėl neturėjome nė menkiausios vilties patekti į stadioną. Nusprendėme, kad užkąsime kokių nors skanumynų iš Penny market ir trauksime apsižvalgyti, kaip atrodo stadiono apylinkės prieš mačą, o jau tada – į barą žiūrėti varžybų.
Gatvėse mašinų eismas uždarytas, važiuoja tik tramvajai. Kurioje vietoje yra stadionas nuspėti nesunku, ton pusėn traukia virtinės žmonių, pasipuošusių mylimo klubo atributika. Įsiliejame į minią ir keliaujame vis didėjančio šurmulio ir veiksmo centro link. Barai aplink stadioną pilnut pilnutėliai, gatvė vedanti link futbolo mekos – sausakimša. Dainos, alus, dešrelės, ir tas neapsakomas ore tvyrantis jausmas, kad tuoj tuoj įvyks kažkas ypatingo. Netikėtai, prie pat stadiono pamatome, kad keli žmonės perpardavinėja bilietus, nusprendžiame juokais pasiklausti, kiek gi jie kainuoja. Kainos įvairios: nuo 25 iki 80 eurų už bilietą. Apsidairome aplink. Visi eina į stadioną!!! Nesimato nei vieno einančio į kitą pusę, apima nežmoniškas noras patekti vidun. Pradedame derybas. Pavargstame apie 15min ir kad tave kur, jau turime 4 bilietus (3 po 20 eurų ir vienas už 10 eurų), pasidalinus kainą po lygiai, bilietas kiekvienam iš mūsų atsiėjo po 17,5 euro.

Laimės pilnos kelnės ir mes jau skubame įėjimo vartų link. Mūsų keliai išsiskiria: Deivis ir Lauris patraukia į vieną pusę, aš su Žiogu į kitą. Netikėtai suprantame, kad esame “away” sektoriuje, kartu su Bayerno fanais. Nors oro temperatūra apie -5, stadionas sausakimšas. Bayerno supporteriai kapoja dešreles, maukia alų ir traukia dainas, šlovinančias jų mylimiausią klubą. Vietos atsistoti jau beveik nėra, todėl apsistojame beveik pačiame tribūnos priekyje, prie aktyviosios palaikytojų dalies. Ore plazda vėliavos, virpa didelio būgno membrana ir visi rėkia tik du žodžius – Munich Bayern! Komandų pristatymai, himnai ir prasideda įdomiausioji dalis. Visą žaidimą lydi šalimais stovinčių vokiečių aistringi komentarai ir keiksmažodžiai Jie siaubingai įsijaučia į žaidimą. Pirmąjį įvartį įmuša Werder’is. To pasekoje įvyksta tai, ką aprašyti labai sunku. Bayerno tribūnoje įsivyrauja mirtina mirtina tyla, o visas stadionas (~40.000 žmonių) išgauna garsą, panašų į sprogimą, jį sustiprina paleidžiamos garsinės sirenos. Nuo viso to per nugarą eina šiupuliai. Bayernas išlygina rezultatą, dabar džiaugsmas jau mūsų tribūnoje. Nejučiomis pradedame palaikyti Bayerną Rungtynės baigiasi rezultatu 3-2 Bayerno naudai.  Komanda atbėga padėkoti, o vokiečiai skanduoja  Franko Ribery pavardę, jie jį  tiesiog dievina (rungtyniu metu kas 5 min kasnors vis užvesdavo visus Ribery fanus ). Netyčiomis dar randu besimėtantį Bayerno šaliką, kurį minia negailestingai trypia, priglaudžiu, negi paliksi gerą daiktą. Paliekame stadioną aukštai iškėlę galvas

Vėliau vėl Penny market, perkame vakarienę, guminukų ir Maom saldainių lauktuvėms. Ir traukiame į savo jau pamėgtą vietą oro uoste, ten užkandame, linksmai apibendriname kelionės įspūdžius ir pasiruošiame nakvynei. Tiesa, naktį miegą sutrukdo dėdė su šuniuku, kuris užsigeidžia patikrinti, ar mes tikrai kur nors skrendame. Gavęs teigiama atsakyma palieka mus toliau ilsėtis.

5.30 keliamės, einame į Ryanair terminalą. Patikrinimas, vėl pypsime. Šį kart jau net batus liepia nusiimti ir brauko per vilnones kojines su kažkokiu detektoriumi. O man tik juokas ima, nes žinau, kad nieko neleistino neturiu. Žiogo lūpinei armonikėlei atliekamas kažkoks ypatingas testas, tačiau rezultatai teigiami ir Žiogas atgauna savo muzikos instrumentą. Laukiame, lėktuvas, kylame, miegame, piloto balsas praneša, kad Lietuvoje – 25 laipsniai šalčio. Ryt į mokykla nereikės Su šia mintimi ir vėl pasineriu į neramų miegą 10 kilometrų aukštyje.

Dar kartą sakau didelį “Ačiū” pigių skrydžių bendrovei Ryanair, kuri padovanojo man ir mano draugams bilietus į Bremeną (Vokietija) tik už 15ltl į abi puses, 2010 metų sausio 22 – 24 dienomis.
Penktadieni per pietus keliauju į oro uostą, susitinku Žiogą, Laurį, Deivį. Vėliau atvyksta Pinokis, Lucas ir Trugdis su Agne. Pirmieji smagumai prasideda dar laukiant lėktuvo. Eidami per patikrinimą pypsime kaip reikalas ir esame iškratomi. Deja, pareigūnai nieko neranda. Atsigaiviname paskutiniais lietuviško alaus gurkšniais ir stojame į eilę lėktuvo link. Kaip padorūs Ryanair klientai paskubomis grūdamės ir skubame, kad užsiimtume geresnes vietas. Lėktuvo įgula pravedinėja saugumo instruktažą, o Laurynas sugalvoja įamžinti gražią stiuardesę, taip susilaukdamas pirmojo įspėjimo ir pikto stiuardesės žvilgsnio. Skrydis neprailgsta, gelbsti kortos ir iš namų pasiimti valgiai, kurių dėka apturime tikrą puotą. Kaip tik išbandinėjame vakuuminį lėktuvo tualetą kai pasigirsta balsas, pranešantis apie artėjantį nusileidimą. Ratai kaukšteli į pakilimo taką, keleiviai ploja ir mes jau Bremene.

Nieko nelaukdami, aš, Deivis, Lauris ir Žiogas šokame į tramvajų ir judame miesto centro link. Apžiūrime labai gražų, bet mažą Schnoor rajoną. Ten viskas atrodo kaip pasakoje, mažos gatvelės, elfų namukai ir visokios kalėdinės parduotuvėlės, tačiau pastebime, kad mes jau apie 40 min Brėmene ir būtų pats laikas pasistiprinti vokišku alumi. Tramvajaus pagalba randame išsigelbėjimą – “Penny market”. Ten įsigyjame skaniausių gėrimų po 0,39 euro centus + 0,25 už tarą. Maždaug 15m. nuo parduotuvės oficialiai įkuriame “drinking place”. Išragavę skaniuosius gėrimus, nusiunčiame Laurį priduoti taros ir atsiimti mūsų bonusą, už kurį įsigyjame dar gėrimų. (Norėtume paminėti, kad mums labai patiko ši sistema, geri – priduodi – geri). Netoli Penny market randame nuostabų parka, kuriame ir įsikuriame. Ten vėl sukeliame tikrą puotą. Pasinaudodami Žiogo armonikėle ir mano reperiškais sugebėjimais sukuriame tikrą hitą apie upelį ir šunelį, gaila, nesugalvojome jo įrašyti. Pro šalį eina vokietė su vilkšuniu. Lauris, norėdamas parodyti, kad jau puikiai pritapo prie vokiškos kultūros, bando užmegzti kontaktą klausdamas:
- Komisar Rex? – ir rodydamas į šunį, tačiau moteris tik gūžteli, nusišypso ir nueina. Netyčiomis sutinkame Pinoki ir Lucą, vėliau ateina Trugdis su Agne ir visi kartu važiuojame į Waterfront prekybos centrą, kur yra parduotuvė Primark. Ten toks low-prices rojus. Prigriebiu bliuzoną, marškinius, pirštines, batukus, akinius

Tada vėl grįžtame į centrą ir įsikuriame pube. Kuriame planus, kaip patekti į karščiausią miesto klubą “NFF Club”. Iniciatyvos imasi Lauris, kuris yra tikras pasaulio karščiausių klubų žinovas. Pakeliui aplankome miesto simbolį – Bremeno muzikantus. Čiumpame asilui už kojų ir sugalvojame po norą

Vėliau vyksta ilgos NFF klubo paieškos. Lauris įvairiais būdais komunikuoja su praeiviais, bandydamas nustatyti karščiausio klubo vietą. Apie 11h vietos laiku pagaliau randame savo tikslą. 5 eurai už įėjimą ir mes jau viduje. Klubas tikrai paliko gerą įspūdį, įrengta ir gražiai ir patogiai + grojo superinis DJ, atsigaivinome, pašokome ir tikrai gerai praleidome laiką (www.nffclub.de). Apie 3h nusprendėme ieškoti, kur pernakvoti, iš patirties žinojau, kad traukinių stotys atviros kiaurą parą. Pasivaikščiojome po naktinį Brėmeną ir galų gale radome vakarinę stotį. Ten užkandome bandėme nusnūsti prie kažkokios parduotuvės, bet atėjo stoties apsauga ir pradėjo kažką mums aiškinti vokiškai. Paprašėme, kad paaiškintų angliškai:
- YOU MUST GO!
- WHY?
- CLEAN
Po šio išsamaus paaiškinimo mums nebekilo daugiau jokių klausimų ir turėjome apleisti savo teritoriją. Okupavome suoliukus. Tačiau tik užmigus atėjo tie patys pareigūnai ir liepė nemiegoti, jie nuėjo, mes miegojom toliau, tada jie vėl atėjo ir vėl liepė nėmiegoti. Nusprendėm, kad čia ramybės nebus. Jau buvo apie 6h ryto ir pradejo važinėti tramvajai. Nusigavome iki oro uosto. O ten pasirodo tikras rojus. Šilta, ramu ir dar suoliukai minkšti, oda apmušti ;D Krentame į gilų miegą, čia ir baigiasi pirmosios dienos nuotykiai. (Norėčiau pabrėžti, kad kai kurių įvykių aprašyti neįmanoma, juos reikia pasakoti gyvai)