Primenu, kad šios kainos yra skrendant tik su rankiniu bagažu ir perkant bilietus su Master Card Prepaid kortele!

Primenu, kad šios kainos yra skrendant tik su rankiniu bagažu ir perkant bilietus su Master Card Prepaid kortele!

Primenu, kad šios kainos yra skrendant tik su rankiniu bagažu ir perkant bilietus su Master Card Prepaid kortele!

Tadas vėl buvo kelionėje, tad tradiciškai turėtų būti ir aprašymas. Tiesa, paskutinei išvykai į Olandiją pritaikysiu išimtį šiuo klausimu, manau, kad teisingiausia būtų, jog įspūdžiai pasiliktų mano šviesioje atmintyje, juk kam reikėjo, tas jau girdėjo arba dar išgirs pasakojimą gyvai. Lai klumpių šalis skęsta vėjo malūnų sukūriuose, o mes kelkimės į saulėtąją Kos salą, priklausančią finansinių sunkumų kamuojamai Graikijai.

Nors žemyne ir vyksta neramumai, saloje to visiškai nesijaučia, gaila, nes kelionės pradžioje svajojome, kaip mums nuskridus ten, prasidės kokie nors streikai ir liksime įkalinti neribotam laikui. O laiko mes neskaičiavome, bent jau taip juokaudavome būdami ten, tik retsykiais kuris nors “užmesdavo akį” į kalendorių ir pasigirsdavo “o blyn, jau trečiadienis”. Tiesa, skrydžio metu į laikrodžius dirsčiojome, Ryanair lėktuve prasėdėjome apytiksliai 3 valandas. Tik žengus pro lėktuvo duris, pasitiko karščio siena ir vėjas. Danguje nei debesėlio, aplink dykros, viskas išdžiūvę ir labai jau mažu žalumos, tik pavienės palmės. Mūsų jau laukė geroji samarietė Rūta, kuri kartu su dar keliomis lietuvaitėmis dirbo kurortiniame miestelyje – Kardamenoje. Jos sutiko priglausti tris paklydusius avinus iš Lietuvos ir visą savaitę kentė mūsų akibrokštus. Iš karto didelis AČIŪ Joms

Išklausę trumpą instruktažą, kuris vėliau tikrai pravertė, autobusu greitai pasiekėme savo naujuosius namus. Dauguma salos miestelių įsikūrę pakrantėse, nuo oro uosto iki Kardamenos, kuri gali pasigirti geriausiais paplūdimiais saloje, na bent jau taip rašo turistiniame vadove, ne daugiau kaip 10 minučių kelio autobusu, bilieto kaina – 1,6 euro. Tik atvykę iškart šokome į jūrą. Ooo taip, ji tikrai sūri, na bet man patiko, nes slogą it ranka nuėmė. Miestelyje tikrai daug gerų paplūdimių, gultų kaina svyruoja nuo 1,5 – 3 eurų dienai, tiesa iš pradžių voliojomės ant rankšluosčių, bet įkaitęs smėlis privertė papurtyti pinigines. Teko išbandyti ir vandens pramogas, kurių ten netrūksta: plaukimai jachtomis, nardymas, vandens motociklai, bananai, skrydis parašiutu virš jūros ir t.t. Mes rinkomės kelis pripučiamus ratus, kuriuos tampo kateris, turiu pripažinti, kad buvo tikrai smagu Kitą dieną nuomojomės motorolerius, kurių kaina prasideda nuo 10 eurų dienai ir keliavome po salą, tikrai pigu, patogu ir jautiesi toks savas, nes visi aplink zuja “pyrdomis”. Užkilome į kalnus kur atsivėrė gražūs vaizdai, pasisukinėjome pavojingais serpantinais, nulėkėme į kitą salos gala išsimaudyti, tiesa išvyką apkartino mažytė avarija, bet viskas baigėsi daugiau mažiau laimingai. Kitomis dienomis nemažai laiko skyrėme maudynėms, tiek dieninėms tiek naktinėms, aplankėme keletą naktinių klubų, kuriuose visą savaitę non-stop kažkas vyksta, tad klubų liūtai Kos’e tikrai turėtų ką veikti.

Paskanavome vietinių gėrimų, kurių kokybė, deja, nuvylė, buvome maloniai nustebinti labai skanių ir prinokusių vaisių, skanesnio arbūzo turbūt nesu valgęs, na o rimtesnės vietinės virtuvės neišbandėme, nes to neleido kišenė. Virėmės makaronus su sūriu ir lietuviškomis dešromis. Vakarais keliaudavome į centrą, kelionė trukdavo 5 minutes pėščiomis Ten keliose gatvėse įsikūręs kavinių ir barų rajonas. Kiekvienas kabokas turi savo pijarerį arba kaip mes vadinom juos lietuviškai – kvieslį. Jis arba ji stovi gatvėje ir kalbina visus praeivius užeiti. Patikėkit, tai žiauriai užknisa! Gėrimų kainos 5 eurai kokteilis, 3 eurai shot’as, tiesa, pilna visokių akcijų ir ypatingų pasiūlymų, kai galima nusipirkti pigiau. 90% salos svečių ir Britanijos, vadinamieji alko turistai, dauguma labai jauni 17-18 metų, visi baisiai apsvaigę, baisiai rėkauja ir miega pakampėse, savo viešnagės metu radome ne vieną prigulusį pailsėti pakelėj.

Guldavomės ir mes, tiesa, tik į kambarį su oro kondicionieriumi, nes kitaip miegoti ir šiaip egzistuoti praktiškai neįmanoma. Naktimis karšta budavo vien tik su trumpikėmis, o jau 9 ryte, išėjus į lauką pasitikdavo ta pati, rodos amžinai tavęs laukianti karšto oro siena. Ką dar reikėtų paminėti, tai tarakonai, jų ten yra visur, tarkim eini gatve ir šalia bėga mažas blizgantis vabalėlis, bet vietiniai juos saugo ir gerbia, tad nevertėtų nusigasti pamačius. Tai tiek trumpai  apie šią, poilsinę mūsų kelionę. Sakome, kad Kos’as tikrai geras pasirinkimas tiek finansine, tiek visomis kitomis prasmėmis, jei norit gerai įdegti, Jūsų vieta ten. Galbūt perskaitę šį įrašą susigundysite ir kitos mūsų kelionės metu norėsite prisijungti ;D See ya

…išaušta rytas, nors miegojau tik 5h nuovargio visiškai nesijaučia, užkandu ir skubu į oro uostą, kur susitinku Deividao ir Laurį, paskutinį kart paragaujame lietuviško alaus, kurį, beja, Lauris išrinko labai taikliai – Euro , ir skubame praeiti daiktų patikrinimą. Laukimo salėje sutinkame Joną, kuris skrenda ten pat kur ir mes – į Briuselio pietinį oro uostą, tiksliau į Charleroi miestą. Lipame į jau gerai pažįstamą Ryanair lėktuvą ir mėgaujamės 2val. trukmės skrydžiu virš Europos. Pats Charleroi – tikrų tikriausia skylė, todėl ten neapsilankę tikrai nieko neprarasite. Parduotuvėlėje, esančioje nuo oro uosto apie 1km apsiprekiname gaiviaisiais gėrimais ir laukiame rytojaus skrydžio į Pisą. Oro uoste praleidome beveik parą, tai laikas truputėlį prailgo, tačiau mintinai išmokome nuolatos rodomą filmuką apie oro uosto tvarką. Pats oro uostas tikrai neblogas, miegot leidžia, tik apsauga pažadina visus 4h ryto, tad ant žemės miegoti nebegalima, nebent sėdint ant suoliuko (šitą reikalą irgi įvaldėm).

Turbūt laukiamiausias kelionės etapas buvo Italija, todėl jau nuo ankstyvo, antrosios kelionės dienos ryto nekantravome, kada gi pateksime į karštuosius viduržemio jūros paplūdimius ;D Italija pasitiko apsiniaukusiu, tačiau labai šiltu oru. Žmonės energingi ir labai bendraujantys, tad jautėmės kaip bičių avilyje. Pisa yra truputėlį toliau nuo jūros, tad nieko nelaukdami nuvykome į traukinių stotį ir įsigijome bilietus į Livorno miestelį, esantį prie jūros. Važiuodami jau pradėjome svajoti, kaip maudysimės vėsiose bangose, deja mūsų norams nebuvo lemta greitai išsipildyti, po kiek laiko supratome, kad važiuojame per ilgai, nes iki Livorno turėjo būti tik 15-20min trukmės kelionė. Maždaug po 1h pasiekėme paskutinė stotelę ir sužinojome, kad esame Florencijoje Iki kito traukinio turėjome dar valandą, tad paskubomis apžiūrėjome miestą, nusipirkome vyno. Kelionė atgal į Pisą – 10 eurų, ar mes tiek mokėsime? Žinoma, kad ne. Nuvažiavus gal 1/3 kelio atėjo kontrolierius ir mums teko išlipti miestelyje X. Lauris išsimaudo vietinėje upėje, užkandame ir lipame į kitą traukinį, šįsyk laimė šypsosi mums ir niekas bilietų nebetikrina.  Sėkmingai pasiekiame Pisą, tada greitai ir Livorno. Šilta, šviečia vakarėjanti saulė ir mes puolame ieškoti jūros. Pakeliui randame marketą, kuris pradžiugina puikiomis vyno kainomis. Pasinaudojame viešuoju transportu ir pasiekiame miesto pakraštį, kur mūsų jau laukia mini paplūdimiukas (visur kitur uolos ir panašus shh). Saulė jau gęsta jūroje, o 3 sukaitę lietuvaičiai šoka į bangas. Viskas būtų gražu, bet čia ir vėl prasidėjo įvairiausi BET. Vanduo stipriai sūrus, ant kūno liko nemažai druskų, gylio nėra, tenka eiti toli, o visas dugnas pilnas akmenų ir MOLIUSKŲ!!! Susipjaustėm kojas, ir dingo noras maudytis. Bet bent jau pasidėjome pliusą prie punkto “pabūvoti karščiausiame Italijos paplūdimyje”. Oras šiltas ir naktį, susėde prie jūros vakarieniaujam užsigerdami Itališku vynu. O jo buvo daug Nors vaizdas į jūrą buvo labai romantiškas, bet vynas ir nuovargis darė savo ir teko eiti miegoti į prie pat esantį parkelį, kuriame, bent jau aš, pailsėjau puikiai. Ryte užsukame į kavinę išgerti itališkos kavos, Deivis tvarkosi kojas, kurias susižalojo gan stipriai. Užsukame į parduotuvę maisto, tada grįžtame į paplūdimį tikėdamiesi dieną praleisti ant smėliuko. Užkandame, horizonte matosi juodi debesys ir žaibai, bet eiti kažkur kitur labai tyngime, todėl nekreipdami dėmesio užkandžiaujame toliau, kol debesys užtemdo visą dangų ir prasideda labai labai labai stipri liūtis. Bėgame slėptis po palme, bet tai jau nei kiek negelbėja, todėl kiaurai permirkstame. Lauris sulaukia daug dėmesio besitaškydamas gatvės balose su maudymosi šortais. Audrai pasibaigus, bandome džiovinti visą savo turtą, neužilgo vėl pradeda lyti, todėl pasiprašome prieglobsčio netoliese esančioje gelbėtojų stotyje, kur mus gan maloniai sutinka. Lietui pasibaigus, nutariame, kad jau gana karštojo paplūdimio linksmybių ir laikas grįžti į Pisą, Pasigauname traukinį ir nė nespėjus mirktelti grįžtame. Pakeliui dar buvo kilusi mintis įkopti i pro traukinio langą matomą kalną, bet dėl sužalotos Daividao kojos teko atidėti planus kitam kartui. Grįžus į Pisą oras pasitaiso, pėsčiomis einame prie garsiojo pasvirusio bokšto ir kaip ir priklauso padoriems turistams – nusifotografuojame. Likusią dienos dalį chillinam saulės atokaitoje ir stebime vietinį šunų mylėtojų klubo susirinkimą bei nevaldomas jų augintinių aistras viešumoje Vakarienei – itališka pica, dar vienas pliusas “ką reikia padaryti” sąraše. Pasižiūrime pasaulio futbolo čempionato rungtynes, o grįždami į stotį patenkame į kick box’o turnyrą, kuris vykstą gatvėje, tad dar ten paganome akis. Nusigauname į oro uostą, kur tikimės ramiai praleisti naktį, bet mūsų norams išsipildyti nebuvo lemta. Tik spejus pasidžiauti kojines ateina apsauginis ir pareiškia, kad turime 15min iki uždarymo ir durys vėl atsivers tik 4h ryte ir tai mus ganėtinai nuliūdina. Lauke susistumiame lovą iš 2 metalinių suoliukų ir prabangiai ilsimės šalia geležinkelio bėgių, o sulauke 4h ryto skuodžiame i šiltą, minkštas kėdes turintį Galilėjo Galilėjaus oro uostą. Rytinis švaros metas oro uosto tualete ir mes pasiruošę palikti Italiją vardan Europos sostinės – Briuselio.

Apibendrindamas pasakysiu, kad į Italiją dar grįšiu, nes man ten labai patiko. Kainos normalios, šilta, mano akiai malonus kraštovaizdis, priimtinas žmonių gyvenimo būdas ir daug gražių, stilingų, tamsiaplaukių merginų. Patiko

p.s. Jei ką ir praleidau, tikiuosi, kad Deividao ir Lauris papildys mane komentaruose. Pirmos dalies pabaiga.
p.s.s Dėl nepaaiškinamų priežąsčių, blogas pagedo ir neleidžia man įsikelti nuotraukų, tad kol problemos neišspresiu, nuotraukų nebus

Buona notte!!

Laimės pilnos kelnės ir mes jau skubame įėjimo vartų link. Mūsų keliai išsiskiria: Deivis ir Lauris patraukia į vieną pusę, aš su Žiogu į kitą. Netikėtai suprantame, kad esame “away” sektoriuje, kartu su Bayerno fanais. Nors oro temperatūra apie -5, stadionas sausakimšas. Bayerno supporteriai kapoja dešreles, maukia alų ir traukia dainas, šlovinančias jų mylimiausią klubą. Vietos atsistoti jau beveik nėra, todėl apsistojame beveik pačiame tribūnos priekyje, prie aktyviosios palaikytojų dalies. Ore plazda vėliavos, virpa didelio būgno membrana ir visi rėkia tik du žodžius – Munich Bayern! Komandų pristatymai, himnai ir prasideda įdomiausioji dalis. Visą žaidimą lydi šalimais stovinčių vokiečių aistringi komentarai ir keiksmažodžiai Jie siaubingai įsijaučia į žaidimą. Pirmąjį įvartį įmuša Werder’is. To pasekoje įvyksta tai, ką aprašyti labai sunku. Bayerno tribūnoje įsivyrauja mirtina mirtina tyla, o visas stadionas (~40.000 žmonių) išgauna garsą, panašų į sprogimą, jį sustiprina paleidžiamos garsinės sirenos. Nuo viso to per nugarą eina šiupuliai. Bayernas išlygina rezultatą, dabar džiaugsmas jau mūsų tribūnoje. Nejučiomis pradedame palaikyti Bayerną Rungtynės baigiasi rezultatu 3-2 Bayerno naudai.  Komanda atbėga padėkoti, o vokiečiai skanduoja  Franko Ribery pavardę, jie jį  tiesiog dievina (rungtyniu metu kas 5 min kasnors vis užvesdavo visus Ribery fanus ). Netyčiomis dar randu besimėtantį Bayerno šaliką, kurį minia negailestingai trypia, priglaudžiu, negi paliksi gerą daiktą. Paliekame stadioną aukštai iškėlę galvas

Vėliau vėl Penny market, perkame vakarienę, guminukų ir Maom saldainių lauktuvėms. Ir traukiame į savo jau pamėgtą vietą oro uoste, ten užkandame, linksmai apibendriname kelionės įspūdžius ir pasiruošiame nakvynei. Tiesa, naktį miegą sutrukdo dėdė su šuniuku, kuris užsigeidžia patikrinti, ar mes tikrai kur nors skrendame. Gavęs teigiama atsakyma palieka mus toliau ilsėtis.

5.30 keliamės, einame į Ryanair terminalą. Patikrinimas, vėl pypsime. Šį kart jau net batus liepia nusiimti ir brauko per vilnones kojines su kažkokiu detektoriumi. O man tik juokas ima, nes žinau, kad nieko neleistino neturiu. Žiogo lūpinei armonikėlei atliekamas kažkoks ypatingas testas, tačiau rezultatai teigiami ir Žiogas atgauna savo muzikos instrumentą. Laukiame, lėktuvas, kylame, miegame, piloto balsas praneša, kad Lietuvoje – 25 laipsniai šalčio. Ryt į mokykla nereikės Su šia mintimi ir vėl pasineriu į neramų miegą 10 kilometrų aukštyje.

Nieko nelaukdami, aš, Deivis, Lauris ir Žiogas šokame į tramvajų ir judame miesto centro link. Apžiūrime labai gražų, bet mažą Schnoor rajoną. Ten viskas atrodo kaip pasakoje, mažos gatvelės, elfų namukai ir visokios kalėdinės parduotuvėlės, tačiau pastebime, kad mes jau apie 40 min Brėmene ir būtų pats laikas pasistiprinti vokišku alumi. Tramvajaus pagalba randame išsigelbėjimą – “Penny market”. Ten įsigyjame skaniausių gėrimų po 0,39 euro centus + 0,25 už tarą. Maždaug 15m. nuo parduotuvės oficialiai įkuriame “drinking place”. Išragavę skaniuosius gėrimus, nusiunčiame Laurį priduoti taros ir atsiimti mūsų bonusą, už kurį įsigyjame dar gėrimų. (Norėtume paminėti, kad mums labai patiko ši sistema, geri – priduodi – geri). Netoli Penny market randame nuostabų parka, kuriame ir įsikuriame. Ten vėl sukeliame tikrą puotą. Pasinaudodami Žiogo armonikėle ir mano reperiškais sugebėjimais sukuriame tikrą hitą apie upelį ir šunelį, gaila, nesugalvojome jo įrašyti. Pro šalį eina vokietė su vilkšuniu. Lauris, norėdamas parodyti, kad jau puikiai pritapo prie vokiškos kultūros, bando užmegzti kontaktą klausdamas:
- Komisar Rex? – ir rodydamas į šunį, tačiau moteris tik gūžteli, nusišypso ir nueina. Netyčiomis sutinkame Pinoki ir Lucą, vėliau ateina Trugdis su Agne ir visi kartu važiuojame į Waterfront prekybos centrą, kur yra parduotuvė Primark. Ten toks low-prices rojus. Prigriebiu bliuzoną, marškinius, pirštines, batukus, akinius

Tada vėl grįžtame į centrą ir įsikuriame pube. Kuriame planus, kaip patekti į karščiausią miesto klubą “NFF Club”. Iniciatyvos imasi Lauris, kuris yra tikras pasaulio karščiausių klubų žinovas. Pakeliui aplankome miesto simbolį – Bremeno muzikantus. Čiumpame asilui už kojų ir sugalvojame po norą

Vėliau vyksta ilgos NFF klubo paieškos. Lauris įvairiais būdais komunikuoja su praeiviais, bandydamas nustatyti karščiausio klubo vietą. Apie 11h vietos laiku pagaliau randame savo tikslą. 5 eurai už įėjimą ir mes jau viduje. Klubas tikrai paliko gerą įspūdį, įrengta ir gražiai ir patogiai + grojo superinis DJ, atsigaivinome, pašokome ir tikrai gerai praleidome laiką (www.nffclub.de). Apie 3h nusprendėme ieškoti, kur pernakvoti, iš patirties žinojau, kad traukinių stotys atviros kiaurą parą. Pasivaikščiojome po naktinį Brėmeną ir galų gale radome vakarinę stotį. Ten užkandome bandėme nusnūsti prie kažkokios parduotuvės, bet atėjo stoties apsauga ir pradėjo kažką mums aiškinti vokiškai. Paprašėme, kad paaiškintų angliškai:
- YOU MUST GO!
- WHY?
- CLEAN
Po šio išsamaus paaiškinimo mums nebekilo daugiau jokių klausimų ir turėjome apleisti savo teritoriją. Okupavome suoliukus. Tačiau tik užmigus atėjo tie patys pareigūnai ir liepė nemiegoti, jie nuėjo, mes miegojom toliau, tada jie vėl atėjo ir vėl liepė nėmiegoti. Nusprendėm, kad čia ramybės nebus. Jau buvo apie 6h ryto ir pradejo važinėti tramvajai. Nusigavome iki oro uosto. O ten pasirodo tikras rojus. Šilta, ramu ir dar suoliukai minkšti, oda apmušti ;D Krentame į gilų miegą, čia ir baigiasi pirmosios dienos nuotykiai. (Norėčiau pabrėžti, kad kai kurių įvykių aprašyti neįmanoma, juos reikia pasakoti gyvai)